Šiaip kaliniui slankioti palei moterų gyvenamus barakus buvo griežčiausiai draudžiama, – pagautam už tokius darbus grėsė didelės bausmės. Moterų barakai nuo vyrų barakų atitverti aukštomis spygliuotų vielų tvoromis. O mus dabar apgyvendino visiškai šalia moterų. Jos gyveno vienoje gatvės pusėje, o mes kitoje. Jokios tvorelės tarp mūsų nebuvo. Niekas neskiria.

– Žiūrėkit, kad jūs man prie moterų – ni-ni! – perspėjo lagerio viršininkas, – pagausiu – bus riestai!

Šventai klausėme lagerio viršininko įsakymo.

Moterys vaikščiojo vienoje gatvės pusėje, mes – kitoje. Darbo metu – tiek dar to. Bet vasaros šiltais pavakariais, bet sekmadieniais – ištisą dienelę! Moterys vaikšto sau, mes – sau. Į moterų pusę – ni-ni! Kaip apaštalai kokie su rūtelių vainikėliu.

Kiti kaliniai mum baisiai pavydi šiuo atžvilgiu. Bibelforšeriai mus bibliniais asilais vadina, bet mes nepasiduodame jokiai pagundai. Mergužėlės mum iš kitos gatvės pusės ir veideliais šypsos, ir visokiomis akelėmis mirksi, ir liemenėlius, ir blauzdeles rodo, bet mes laikomės – kaip mūras...

Galų gale iš kantrybės išėjęs ir pasipiktinęs moterų blokas ėmė skelbti, kad lietuviški vyrai iš viso esą nė velnio neverti, kaip varlės spalio mėnesį. Mes išdidžiai atsikirsdavome, kad mes savo žmonom esame labai ištikimi.

– Sakykite, sveiki! Jūsų tarpe yra gi ir tiek nevedusių! – paniekinamai šnypštė moterų blokas.

Na, per didelėmis dorybėmis girtis gal ir nevertėtų. Visi mūsiškiai buvo tiek pervargę ir tiek alkani, kad ištisomis dienomis niūksojo lovose, – kokiais pyragais juos, tokius nusibaigusius, būtų galima į dūsautiną meną prisivilioti?!

Kartą lagerio viršininkas atnešė mum storą pluoštą popierių ir liepė prirašyti juos.

– Das ist zur Entlassung! – čia jūsų paleidimo reikalu, – pridūrė jisai su nusivylimo šypsena.

Tai buvo asmenės anketos ir blankai prašymų darbui gauti Vokietijoje. Reikėjo tenai pažymėti, kokį darbą mokame dirbti ir kokio norime gauti, ir į kokią algą pretenduojame.

Visi kaip vienas, net savo tarpe nepasitardami, atsakėme: į jokią algą nepretenduojame ir jokio darbo Vokietijoje neprašome. Mes norime grįžti į savo seną darbovietę, į Tėvynę, iš kurios mus neteisėtai ir negarbingai išplėšė, ir be to, dar mes turime pataisyti lageryje sužalotą sveikatą...

Po trijų savaičių lagerio viršininkas vėl atėjo int mus. Iškoliojo, apriejo ir prašvirkštė pro dantis:

– Verlassen Sie sich nicht auf die baldige Entlassung! – Jūs nepasikliaukite greitu paleidimu!

Veikiai visus kalinius – drauge ir mus! – perkėlė į naujus barakus, mūsų pačių pabudavotus, – senieji barakai buvo atiduoti ligoninei ir dirbtuvėm. Tame naujame lageryje gavome taip pat atskirą barakėlį. Su kitais kaliniais bendrauti čia jau niekas mum nebedraudė. Buvo visiem aišku: apsigyvenome čionai ilgam laikui – iki karo, eventualiai iki gyvenimo pabaigos...

XXIV. Lagerio komendantas

Aukščiausioji lagerio valdžia buvo atiduota i komendanto rankas. Komendantas valdė abi pagrindines lagerio dalis: kalinius ir sargybinius-esesininkus, kurių nuolat būdavo vis kelios kuopos.

Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras.

Hopė – neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.

Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės: jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė išsivadavo iš kariuomenės – buvo jis ten aviacijos leitenantas, ir SS tarnyboje per trumpą laiką padarė tokią didelę karjerą: lagerio komendantas – ne bet kas!

Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę aukštesnę vietą, komendantas Hopė visų labiausia buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai.

Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti.

Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės, pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, – net santykiuose su kalinėmis. Šiaip gi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, – santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir kokią budelišką tvarką jos vyrelis atstovauja. Nujausdavo ji kažką miglotai, bet atviriau apie tai ir pagalvoti nedrįsdavo.

1944 metų vasarą komendantienė, kai vyro nebūdavo namie, ką sugriebdama pakišdavo kalinėm ir, sunkiai atsidusdama, sakydavo:

– Jūs, jūs! Jūs būsite greitai visi laisvi, bet kas bus su mumis, Viešpatie, Viešpatie...

Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo.

Ypatingas galvažudys komendantas Hopė vis dėlto nebuvo. Kalinių tarpe jis net ne per blogiausią vardą turėjo.

Prieš Hopę čia komendantas buvo Paulis [Paul], – nuo 1944 vasaros jis buvo komendantas lageryje Neu Gammer. Pagal senų kalinių pasakojimą komendantas Paulis buvo kažkoksai šakalo ir hienos metisas, sadistiško budeliavimo atžvilgiu pralenkęs visus lagerio SS vyrus. Atvažiavus komendantui Hopei, lageryje visa ėmė keistis gerojon pusėn. Kaliniai buvo įsitikinę, kad tasai pagerėjimas buvo Hopės nuopelnas.

Betarpiškai su kaliniais Hopė maža reikalų teturėdavo. Kokį žodį kaliniam pratardavo tiktai išimtinais atvejais. Kalbėti su kaliniais buvo žemiau jo vertybės. Keikdavo kalinius taip pat retai. Retkarčiais pasakys, būdavo, ką nors trumpai, bet vaizdžiai:

– Krėsk jam į kailį, kol jam užpakaly pradės vanduo virti!

Ir viskas. Nieko daugiau nepasakydavo. Nekalbus buvo.