Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės, pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, – net santykiuose su kalinėmis. Šiaip gi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, – santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir kokią budelišką tvarką jos vyrelis atstovauja. Nujausdavo ji kažką miglotai, bet atviriau apie tai ir pagalvoti nedrįsdavo.

1944 metų vasarą komendantienė, kai vyro nebūdavo namie, ką sugriebdama pakišdavo kalinėm ir, sunkiai atsidusdama, sakydavo:

– Jūs, jūs! Jūs būsite greitai visi laisvi, bet kas bus su mumis, Viešpatie, Viešpatie...

Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo.

Ypatingas galvažudys komendantas Hopė vis dėlto nebuvo. Kalinių tarpe jis net ne per blogiausią vardą turėjo.

Prieš Hopę čia komendantas buvo Paulis [Paul], – nuo 1944 vasaros jis buvo komendantas lageryje Neu Gammer. Pagal senų kalinių pasakojimą komendantas Paulis buvo kažkoksai šakalo ir hienos metisas, sadistiško budeliavimo atžvilgiu pralenkęs visus lagerio SS vyrus. Atvažiavus komendantui Hopei, lageryje visa ėmė keistis gerojon pusėn. Kaliniai buvo įsitikinę, kad tasai pagerėjimas buvo Hopės nuopelnas.

Betarpiškai su kaliniais Hopė maža reikalų teturėdavo. Kokį žodį kaliniam pratardavo tiktai išimtinais atvejais. Kalbėti su kaliniais buvo žemiau jo vertybės. Keikdavo kalinius taip pat retai. Retkarčiais pasakys, būdavo, ką nors trumpai, bet vaizdžiai:

– Krėsk jam į kailį, kol jam užpakaly pradės vanduo virti!

Ir viskas. Nieko daugiau nepasakydavo. Nekalbus buvo.