Dievų miškas149-151 psl. · apie 5 min.
XXV. Kalinių lagerio vadas37% kūrinio
149 psl.

– Ne, ne... Tai aš ir pats supratau, – šluostosi prakaitą Bublicas, – bet ką jis daugiau pasakė? Ką padaryti liepė?

– Ne, tamstai padaryti jis nieko neliepė. Sakė, jis pats padarysiąs... Pranešiąs tamstos žmonai apie tamstos vakarykštę kelionę į Štuthofo miestelį pas gyvanašlę... Skundas esą toks gautas prieš tamstą...

– O! Scheisse! – susiima už galvos Bublicas ir dumia iš kambario. Mauna jisai pas gyvanašlę kažko likviduoti tenai...

Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.

SS buvo jisai iki kaulo smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, – atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis.

Vaikščiojo jisai stypinėdamas tai ant vienos kojos, tai ant kitos, va, visiškai kaip gandras. Todėl jis lageryje ir buvo vadinamas Bocian Bawarski – bavariškas gandras.

Jis, savo rėžtu šiek tiek komendanto priklausydamas, buvo tiesioginis visų kalinių valdovas. Puikiai mokėjo jisai keiktis. Jo keikimosi leksikonas, kad ir nebuvo labai turtingas, atsigriebdavo savo sultingumu.

150 psl.

Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, – dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls... Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, – apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio...

Rytą, būdavo, skambina jo žmonelė į mūsų raštinę – gyveno ji už trijų kilometrų, vasarnamyje, prie plytų fabriko:

– Ar nematėte kur jos vyro? Traugotėlis esą dingęs be žinios...

Tariamės mudu su Bublicu, ką tai moterėlei pasakyti. Negi sakysi jai, kad mūsų viršininkas visagalis, nusilakęs kaip meitėlis, čia pat pas mus užu sienos drybso, – suk gi jį velniai!

Bublicas kiek galėdamas susikaupia ir pučia į telefoną:

– Ne, nematėme... Tarnybos reikalais į Hopehilį išvažiavo. Taip, taip, į Dancigą... Už Dancigo dar...

– O, Jėzau, Jėzau! – girdėti mūsų raštinėje, kaip ta moterėlė dūsauja, kol pakabina telefono dūdelę.

Atsikėlęs iš tokio vargingo guolio, Majeris vėl knapinėja po lagerį, slankioja, kol gaus prie ko prikibti. Prikibęs – gimnastikuojas.

Bac – jisai kaliniui per ausį, kalinys – lept – ir griūva. Tačiau pargriuvusiam gulėti nevalia. Reikia tučtuojau keltis ir stotis prieš viršininką virdulio pavidalu, žinoma, be kepurės. Taip ir tęsiasi ši monotoniška operacija: bac – lept, bac – lept, bac...

Ilgai negalėjau suprasti, kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta.

151 psl.

Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka – tuoj griūk ir tučtuojau kelkis; antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, – atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blude Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, – šučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti kur nori.

Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, – kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas – dar labiau sugedęs, kas – reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet neperdaug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, – galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.

Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, – kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas – nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas – du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi... Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl pasakotojas sako, kad Majerio sancta simplicitas „reikia jam atleisti“? Kaip šis sakinys paaiškina Majerio elgesį?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Majeris pats mėgsta šaudyti kalinius į pakaušį, per Kalėdas liepia pastatyti kartuves šalia žiburiuojančios eglės, o po pabėgusių lenkų sušaudymo padėjėjams dovanoja alaus bačką, ir šie iškelia „razbaininkų balių“. Paskui jis ramiai aiškina kaliniams, kad lageryje „nieko blogo jum neatsitiksią“. Pasakotojas ironiškai sako, kad „reikia jam atleisti“, nes Majeris buvo „šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės“. Tai esminio blogio įvardijimas, o ne tikras atleidimas: kai žmogus nebelaikomas žmogumi, bet koks žiaurumas atrodo normalus. Šis sakinys yra geras argumentas kalbant apie nužmoginimą.

Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaValdžia

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.