Tuomet, būdavo, du – tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdies neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.

Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne – Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, – ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, – jam tai buvo per menkas objektas, – jis jas užleisdavo mažesniesiem.

Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėlių buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja.

Pavyzdingas to Majerio skonis buvo!

1944 metų rudenį išėjo dar opesnis reikalas. Vieną vakarą reikėjo pakarti ar sušaudyti apie tris dešimtis lenkų.

Surinko tuos lenkus mirtininkėlius vėlai vakare, sustatė atskirai patvoryje, surišo jiem rankas užpakalyje. Žinoma, jiem niekas nesakė, kam visa tai daroma. Žinoma, visi jie puikiai jau žinojo, kur juos ves ir ką jiem darys. Kaip jie jautėsi patvoryje stovėdami, gali kiekvienas įsivaizduoti kaip nori...

Susiglaudę krūvoj, jie atsiraišiojo vienas kitam rankas, – jos paprasčiausiom virvelėm buvo suraišiotos. Išvesti už lagerio vartų, pakeliui į kartuves jie pasileido bėgti kur kas gali. Papliupo sargybos ugnis, – iš automatų, iš kulkosvaidžių. Iššaudė visus pabėgėlius net su kaupu: priedui nušovė tris kalinius, barake lovose ramiai begulinčius; barako sienos – iš plonų lentų, o kulka patamsyje velniai žino kur lenda...

Tiesa, ne visi pabėgėliai buvo mirtinai iš karto nušauti. Daugelis jų buvo tik sužeista. Juos pribaigė pats Majeris, pas kiekvieną atsilankydamas jo gulimoje vietoje. Surasti sužeistuosius padėjo įvairūs lagerio savivaldos pareigūnai: lagerio seniūnas, blokų viršininkai, kapai...

Už tokį jų pasidarbavimą Majeris jiem padovanojo alaus bačką. Jie savo rėžtu iš DAW dirbtuvių pavogė šešis litrus politūros, iš kurios pasigamino likerį – šamarlaką, iš kalinių siuntinių prisiplėšė dešros, kumpio, sūrio – iškėlė lageryje pirmą, oficialiai leistą, razbaininkų balių!

Razbaininkų balius nepratusiem ar kiek silpnesnių nervų žmogui – iš viso gana klaikus daiktas. Bet toksai balius koncentracijos lagerio sąlygose, kur susirinko ne eiliniai plėšikėliai, bet razbaininkai meisteriai, razbaininkai klasikai, va, tai bent balius buvo!

Vienam šitokiam baliui pamatyti apsimoka patekti į koncentracijos lagerį: niekur pasauly už jokius pinigus tokios velniavos nepamatysi! Po baliaus Majeris sušaukė visus lagerio kalinius. Pamokslą jiem pasakė:

– Esą, va, anie kvailiai bėgo – ir buvo iššaudyti visi iki vieno. Ko jiem esą buvę bėgti? Nebėkite ir jūs, niekur nepabėgsite, iššaudysiąs visus. O lageryje – nieko blogo jum neatsitiksią. Žinoma, jeigu ateisiąs reikalas ką pakarti – jis mielai pakarsiąs, bet kas čia tokio? Bet šiaip – nieko blogo kaliniam nebūsią. Bėgti esą niekam jis nepatariąs..

Žinoma, kad pakars – kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta – ir kas jiem blogo atsitiko?

Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?

Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.