Tiesa, ne visi pabėgėliai buvo mirtinai iš karto nušauti. Daugelis jų buvo tik sužeista. Juos pribaigė pats Majeris, pas kiekvieną atsilankydamas jo gulimoje vietoje. Surasti sužeistuosius padėjo įvairūs lagerio savivaldos pareigūnai: lagerio seniūnas, blokų viršininkai, kapai...

Už tokį jų pasidarbavimą Majeris jiem padovanojo alaus bačką. Jie savo rėžtu iš DAW dirbtuvių pavogė šešis litrus politūros, iš kurios pasigamino likerį – šamarlaką, iš kalinių siuntinių prisiplėšė dešros, kumpio, sūrio – iškėlė lageryje pirmą, oficialiai leistą, razbaininkų balių!

Razbaininkų balius nepratusiem ar kiek silpnesnių nervų žmogui – iš viso gana klaikus daiktas. Bet toksai balius koncentracijos lagerio sąlygose, kur susirinko ne eiliniai plėšikėliai, bet razbaininkai meisteriai, razbaininkai klasikai, va, tai bent balius buvo!

Vienam šitokiam baliui pamatyti apsimoka patekti į koncentracijos lagerį: niekur pasauly už jokius pinigus tokios velniavos nepamatysi! Po baliaus Majeris sušaukė visus lagerio kalinius. Pamokslą jiem pasakė:

– Esą, va, anie kvailiai bėgo – ir buvo iššaudyti visi iki vieno. Ko jiem esą buvę bėgti? Nebėkite ir jūs, niekur nepabėgsite, iššaudysiąs visus. O lageryje – nieko blogo jum neatsitiksią. Žinoma, jeigu ateisiąs reikalas ką pakarti – jis mielai pakarsiąs, bet kas čia tokio? Bet šiaip – nieko blogo kaliniam nebūsią. Bėgti esą niekam jis nepatariąs..

Žinoma, kad pakars – kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta – ir kas jiem blogo atsitiko?

Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?

Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.

XXVI. Raporto vadovas

Po lagerio viršininko antra itin svarbi kaliniam figūra buvo raporto dalies vadas – Rapportführer. Jis buvo tiesioginis lagerio viršininko pagalbininkas, – jo pareigos buvo prižiūrėti kalinių lagerio vidaus tvarką, sekti ir bausti kalinių visokius nusikaltimus lagerio ribose, kas dieną patikrinėti kalinių sąstatą ir, žinoma, rūpintis, kad niekas nepabėgtų, – ir pranešinėti lagerio viršininkui arba komendantui, jeigu šis teikias ateiti į patikrinimą, lagerio sąstatą ir dienos įvykius.

Pas mus raporto dalies vadas buvo Arno Chemnicas [Arno Chemnitz], civiliame gyvenime buvęs viešbučio durininkas.

Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Vaikščiojo truputį sutraukęs pečius, lyg besirengdamas kuprelę užsiauginti.

Per anksti vyras paseno, – įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę, jeigu tiktai iš viso jis ją kada nors buvo turėjęs.

Tai buvo itin niaurus ir atkaklus banditas.

Tai buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio, – buvo SS Hauptscharführer, – pagal pėstininkų supratimą būtų galėjęs būti vyresnysis feldfebelis.

Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja, – tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes...

Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.

Ateina jis, būdavo, i mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valandą, tyli dvi, nieko neveikdamas.

Kad nors nusikeiktų, biaurybė! Vis būtų ne taip klaiku, bet jis ir to nedarydavo. Tyli – ir galas. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebuvo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, – jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Perkūnas jį žino, ar jis nenorėjo su mumis kalbėti, ar niekuomet nežinojo, kas atsakyti į klausimą. Tiktai šitokiu būdu jis ir buvo galima išprašyti iš kambario, kad jis mūsų raštinėje daugiau nesmurgsotų ir kad darbo metu būtų galima bankrutkė susisukti.

Dirbti reikėjo viskas savarankiškai. Kur, būdavo, kokį SS feldfebelį paskirsiu į dežuravimą, kurį – atostogų paleisiu, – jis visuomet patvirtina mano planą ir potvarkius. Tokiu būdu aš ir galėjau tvarkyti SS feldfebelių darbą, – tų pačių feldfebelių, kurie kiekvieną momentą galėjo mane nudobti ar pakarti.

Kartą 1944 metų pavasarį pasišaukia Chemnicas į raštinę vieną lenką tokį.

– Tai tu skaitai angliškas knygas?

– Taip, pone raportfiureri, skaitau.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Po trijų minučių:

– Tai tu manai, kad karą laimės anglai? Ir kitiem pasakoji?

– Taip, pone raportfiureri, pasakoju. Aš esu giliai įsitikinęs, kad vokiečiai karą jau prakišo.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Anglomanas lenkas stovi prieš jį išsitempęs. Praeina trys minutės. Praeina penkios minutės. Praeina aštuonios minutės... Staiga Chemnicas pašoka it katinas, botagu peršliotas, ir smogia lenkui kumščiu per žandą.

– Weeeg! – atseit, lauk! – cypte sucypia jisai susvyravusiam anglomanui.

Anglomanas verčiasi pro duris. Chemnicas vėl atsisėda ir tyli. Praslenka vėl dešimt – penkiolika minučių. Chemnicas pro dantis sušnypščia:

– Kiaulė! – skubiai atsikelia ir išeina.