Kad nors nusikeiktų, biaurybė! Vis būtų ne taip klaiku, bet jis ir to nedarydavo. Tyli – ir galas. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebuvo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, – jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Perkūnas jį žino, ar jis nenorėjo su mumis kalbėti, ar niekuomet nežinojo, kas atsakyti į klausimą. Tiktai šitokiu būdu jis ir buvo galima išprašyti iš kambario, kad jis mūsų raštinėje daugiau nesmurgsotų ir kad darbo metu būtų galima bankrutkė susisukti.

Dirbti reikėjo viskas savarankiškai. Kur, būdavo, kokį SS feldfebelį paskirsiu į dežuravimą, kurį – atostogų paleisiu, – jis visuomet patvirtina mano planą ir potvarkius. Tokiu būdu aš ir galėjau tvarkyti SS feldfebelių darbą, – tų pačių feldfebelių, kurie kiekvieną momentą galėjo mane nudobti ar pakarti.

Kartą 1944 metų pavasarį pasišaukia Chemnicas į raštinę vieną lenką tokį.

– Tai tu skaitai angliškas knygas?

– Taip, pone raportfiureri, skaitau.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Po trijų minučių:

– Tai tu manai, kad karą laimės anglai? Ir kitiem pasakoji?

– Taip, pone raportfiureri, pasakoju. Aš esu giliai įsitikinęs, kad vokiečiai karą jau prakišo.

Tyla. Chemnicas pirštais stalą barškina. Anglomanas lenkas stovi prieš jį išsitempęs. Praeina trys minutės. Praeina penkios minutės. Praeina aštuonios minutės... Staiga Chemnicas pašoka it katinas, botagu peršliotas, ir smogia lenkui kumščiu per žandą.

– Weeeg! – atseit, lauk! – cypte sucypia jisai susvyravusiam anglomanui.

Anglomanas verčiasi pro duris. Chemnicas vėl atsisėda ir tyli. Praslenka vėl dešimt – penkiolika minučių. Chemnicas pro dantis sušnypščia:

– Kiaulė! – skubiai atsikelia ir išeina.