Visa baigta kuo gražiausiai. Tiktai avansas, tardymo metu gautas iš Chemnico, kartais – paties Majerio priežiūroje, čia, žinoma, neįskaičiuojamas. Tai buvo gal iš viso vienintelė pasaulyje avanso rūšis, iš kurios niekuomet atsiskaityti nereikėjo. Ir vis dėlto kaliniui neapsimokėjo tasai avansas imti, – visa daug pigiau atseidavo iš karto prisipažinus, vis tiek, kaltas ar nekaltas buvai.

Teisybė, buvo vis dėlto viena priemonė – ir nuo avanso išsigelbėti, ir kaltu neprisipažinti. Ta priemone kaliniai naudojosi svarbesniais atvejais. Tai buvo – vidurių paleidimo priemonė. Ypač patartina būdavo prieš tardymą ricinos ar šiaip kokios velniškos smarvės puslitris išlenkti.

Vos tik prasidėjo tardymas, – žiūrėk, – Majeris jau užsiėmė nosį.

– Tfu, velnias! – šaukia tuomet Majeris, – lauk jį iš kambario!

Tardomąjį kalinį pasipiktinęs Majeris išmeta iš kambario lauk, – šiam, žinoma, to ir tereikėjo. Kvota tuo ir baigiasi, avansas visiškai menkas, – apie jį ir kalbėti neverta.

Kartais Chemnico kvota būdavo smarkiai paįvairinama. Pavyzdžiui, Chemnicas reikalauja, kad kvočiamasai išduotų savo bendrininkus. Gerai dar, jeigu tokie buvo. Bet kas daryti, jeigu jų nėra? Muš gi tave vis tiek, kol ką nors išduosi! Tuomet kvočiamasai pasako kokią pavardę, kokio nors priešo ar konkurento. Tuojau pašaukiamas ir tariamasai bendrininkas. Tas, žinoma, ginasi, skuzavojasi, esą šis šunų išgama jį neteisingai įskundęs.

– Tai tu sakai, jis tave neteisingai įskundė? – šypsosi Chemnicas.

– Taip, taip, pone raportfiureri, tas niekšas apšmeižė mane!

– Jeigu taip, še, imk bizūną ir rėžk jam į kailį už tokį niekšišką darbą.

Nekaltai įskųstasai ima bizūną ir visiškai nuoširdžiai rėžia skundikui, – gyvate, žinosi, kaip nekaltai skųsti!

Skundikas įširsta, paraudonuoja, skundžia dar nuoširdžiau. Jis galvoja, kad sėbras galėjo vis dėlto kiek žmoniškesnis būti, – galėjo, šėtonas, taip smarkiai ir nekirsti!

– Tai tu sakai, kad jis, – sako Chemnicas skundikui, – taip pat kaltas, kaip ir tu, ir dar drįsta tave mušti? Še, bizūnas, rėžk jam atgal.

Skundikas tariamajam bendrininkui rėžia taip pat nuoširdžiai.

Šitokiu būdu kalinių tarpusavis plakimasis pasikartoja keletą kartų. Kaliniai vis labiau įširsta, sukaista. Vienas kitam kad jau kerta – tai kerta! Chemnicas juokias, kvatojas patenkintas, tokį puikų vaidinimėlį surežisavęs!

Rezultate surašoma protokolas, – abu kaliniai esą kalti. O jiedu išeina iš kambario, besikoliodami, besikeikdami, besimušdami savo tarpe.

Šį kovos būdą Chemnicas labai mėgdavo, – vartodavo jį gana dažnai.

Chemnicas paprastai pavaduodavo Majerį kulkų į pakaušį reikalu. Kai kada jis pats, asmeniškai, padėdavo ir prie kartuvių budeliam darbuotis, ypač – kai koks vokietis buvo kariamas.

Chemnicas darydavo kalinių sąstato patikrinimą rytais ir vakarais. Pagal skambalą kaliniai iškilmingai išsirikiuoja, padaro „štilštandą“ ir „Mützen ab“, blokų viršininkai apie esamą sąstatą praneša Chemnicui, o šis jau raportuoja aukštesnei valdžiai. Ši procedūra vadinos Appell.

Rytiniai apeliai praeidavo gana greitai. Bet vakariniai – suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Chemnicas versdavo dažnai visą lagerį vokiškas vergų giesmes giedoti. Ateina žmonės iš darbo, mirtinai pavargę, vos besilaiką ant kojų, išalkę, sušalę, o čia Chemnico įsakymu turi stovėti ir valandą, ir kitą – ir giedoti vergų giesmes net apie lagerio naudingumą!

Chemnicas skirdavo visus lagerio „savivaldos“ pareigūnus, – blokų viršininkus, raštininkus, kapus ir kita. Skirdavo jis daugiausia kriminalistus, – vagis, plėšikus, galvažudžius ir kitus jo dvasiai artimus padarus. Kad lagerio vidujis gyvenimas buvo pavestas galvažudžių-razbaininkų žiniai – tai buvo grynai Chemnico nuopelnas.

Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų, lietuvių, bloko, – iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus biauriausiais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti ir dar kažkokių esesiškų šunybių ketino mum pridaryti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti vis dėlto nedrįsdavo, – mes buvome paties Majerio, ne Chemnico žinioj.

Iš visų inteligentų lageryje jisai pasitikėjo tiktai dviem lenkais, raštinėje dirbusiais, ir – deja, deja! – manimi, – taip bent pats ne kartą buvo pasakęs! Kodėl jis taip manė, sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš, kaip jis, visuomet tylėdavau, – jis ir mane, tur būt, niauriu banditu laikė...

Aptarnaudavo jisai daugelį Štuthofo miestelio našlių ir gyvanašlių. Patsai turėjo šeimą, – žmoną, vaikų kažkur Tiuringijoj, prie Veimaro. Siuntinėjo jai iš lagerio įvairių siuntinių. Dažnokai važinėdavo šeimos atlankyti, nuveždamas jai dar gausesnių dovanų, – lagerio ištekliai buvo jam neišsemiami.

Galimas daiktas, namie buvo jisai ir neblogas papunis.