Skundikas įširsta, paraudonuoja, skundžia dar nuoširdžiau. Jis galvoja, kad sėbras galėjo vis dėlto kiek žmoniškesnis būti, – galėjo, šėtonas, taip smarkiai ir nekirsti!

– Tai tu sakai, kad jis, – sako Chemnicas skundikui, – taip pat kaltas, kaip ir tu, ir dar drįsta tave mušti? Še, bizūnas, rėžk jam atgal.

Skundikas tariamajam bendrininkui rėžia taip pat nuoširdžiai.

Šitokiu būdu kalinių tarpusavis plakimasis pasikartoja keletą kartų. Kaliniai vis labiau įširsta, sukaista. Vienas kitam kad jau kerta – tai kerta! Chemnicas juokias, kvatojas patenkintas, tokį puikų vaidinimėlį surežisavęs!

Rezultate surašoma protokolas, – abu kaliniai esą kalti. O jiedu išeina iš kambario, besikoliodami, besikeikdami, besimušdami savo tarpe.

Šį kovos būdą Chemnicas labai mėgdavo, – vartodavo jį gana dažnai.

Chemnicas paprastai pavaduodavo Majerį kulkų į pakaušį reikalu. Kai kada jis pats, asmeniškai, padėdavo ir prie kartuvių budeliam darbuotis, ypač – kai koks vokietis buvo kariamas.

Chemnicas darydavo kalinių sąstato patikrinimą rytais ir vakarais. Pagal skambalą kaliniai iškilmingai išsirikiuoja, padaro „štilštandą“ ir „Mützen ab“, blokų viršininkai apie esamą sąstatą praneša Chemnicui, o šis jau raportuoja aukštesnei valdžiai. Ši procedūra vadinos Appell.

Rytiniai apeliai praeidavo gana greitai. Bet vakariniai – suk juos velniai! Kartais visiškai šlykščiai nusitęsdavo. Chemnicas versdavo dažnai visą lagerį vokiškas vergų giesmes giedoti. Ateina žmonės iš darbo, mirtinai pavargę, vos besilaiką ant kojų, išalkę, sušalę, o čia Chemnico įsakymu turi stovėti ir valandą, ir kitą – ir giedoti vergų giesmes net apie lagerio naudingumą!

Chemnicas skirdavo visus lagerio „savivaldos“ pareigūnus, – blokų viršininkus, raštininkus, kapus ir kita. Skirdavo jis daugiausia kriminalistus, – vagis, plėšikus, galvažudžius ir kitus jo dvasiai artimus padarus. Kad lagerio vidujis gyvenimas buvo pavestas galvažudžių-razbaininkų žiniai – tai buvo grynai Chemnico nuopelnas.

Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų, lietuvių, bloko, – iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus biauriausiais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti ir dar kažkokių esesiškų šunybių ketino mum pridaryti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti vis dėlto nedrįsdavo, – mes buvome paties Majerio, ne Chemnico žinioj.

Iš visų inteligentų lageryje jisai pasitikėjo tiktai dviem lenkais, raštinėje dirbusiais, ir – deja, deja! – manimi, – taip bent pats ne kartą buvo pasakęs! Kodėl jis taip manė, sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš, kaip jis, visuomet tylėdavau, – jis ir mane, tur būt, niauriu banditu laikė...

Aptarnaudavo jisai daugelį Štuthofo miestelio našlių ir gyvanašlių. Patsai turėjo šeimą, – žmoną, vaikų kažkur Tiuringijoj, prie Veimaro. Siuntinėjo jai iš lagerio įvairių siuntinių. Dažnokai važinėdavo šeimos atlankyti, nuveždamas jai dar gausesnių dovanų, – lagerio ištekliai buvo jam neišsemiami.

Galimas daiktas, namie buvo jisai ir neblogas papunis.

XXVII. „Lagerio savivalda“

Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus barakus, blokais vadinamus. Kiekviename bloke normaliai imant gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke tebuvo vos trys šimtai šešios dešimtys, – tiek pavienių lovų tebuvo.

Bloko priešakyje stovėjo Blockführer – bloko vadas, koks nors SS kareivis ar feldfebelis. Jis buvo pilnas bloko šeimininkas, jo žodis buvo šventas. Su juo kalbėti galėdavai tiktai virdulio būdu, be kepurės stovėdamas. Galėjo jisai smerkti ir bausti kaip nori. Bet jo valdžia pasireikšdavo tiktai retkarčiais, kai jis pasiplėšti ar pasismaginti norėjo. Šiaipgi normaliai visa bloko valdžia buvo bloko viršininko rankose, kuris iš seno buvo lenkiškai vadinamas – pan blokowy, o moterų barakuose – pani blokowa. Užtat jo padėjėjas, bloko raštvedys, visuomet vadinosi – pan Schreiber, o moterų bloke – kažkokiu vokiškai rusišku žargonu: pani Schreibericha.

Blokavas ir šreiberis visuomet buvo iš kalinių tarpo. Jų valdžia būdavo labai didelė. Eiliniam kaliniui jie galėjo daryti ką tik nori. Galėjo atimti iš jo bet kuriuos daiktus, gaunamo siuntinio žymią dalį, kartais – ir visą siuntinį. Galėjo kalinį pasukti į pačius sunkiausius, biauriausius darbus, galėjo jį visokiem budėjimam skirti. Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų. Jie galėjo kalinį mušti, kiek tik jų širdelė pageidauja, – galėjo jį mušti ir užmušti, – už tai jiem ničnieko nebūdavo. Vienu Trečiojo reicho priešu mažiau – ir viskas. Skųstis blokavo ar šreiberio veiksmais galėjo tiktai paskutinis asilas. Pagal lagerio nerašytą konstituciją kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias, atseit, nukentėjėlis.