Chemnicas skirdavo visus lagerio „savivaldos“ pareigūnus, – blokų viršininkus, raštininkus, kapus ir kita. Skirdavo jis daugiausia kriminalistus, – vagis, plėšikus, galvažudžius ir kitus jo dvasiai artimus padarus. Kad lagerio vidujis gyvenimas buvo pavestas galvažudžių-razbaininkų žiniai – tai buvo grynai Chemnico nuopelnas.

Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų, lietuvių, bloko, – iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus biauriausiais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti ir dar kažkokių esesiškų šunybių ketino mum pridaryti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti vis dėlto nedrįsdavo, – mes buvome paties Majerio, ne Chemnico žinioj.

Iš visų inteligentų lageryje jisai pasitikėjo tiktai dviem lenkais, raštinėje dirbusiais, ir – deja, deja! – manimi, – taip bent pats ne kartą buvo pasakęs! Kodėl jis taip manė, sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš, kaip jis, visuomet tylėdavau, – jis ir mane, tur būt, niauriu banditu laikė...

Aptarnaudavo jisai daugelį Štuthofo miestelio našlių ir gyvanašlių. Patsai turėjo šeimą, – žmoną, vaikų kažkur Tiuringijoj, prie Veimaro. Siuntinėjo jai iš lagerio įvairių siuntinių. Dažnokai važinėdavo šeimos atlankyti, nuveždamas jai dar gausesnių dovanų, – lagerio ištekliai buvo jam neišsemiami.

Galimas daiktas, namie buvo jisai ir neblogas papunis.

XXVII. „Lagerio savivalda“

Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus barakus, blokais vadinamus. Kiekviename bloke normaliai imant gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke tebuvo vos trys šimtai šešios dešimtys, – tiek pavienių lovų tebuvo.

Bloko priešakyje stovėjo Blockführer – bloko vadas, koks nors SS kareivis ar feldfebelis. Jis buvo pilnas bloko šeimininkas, jo žodis buvo šventas. Su juo kalbėti galėdavai tiktai virdulio būdu, be kepurės stovėdamas. Galėjo jisai smerkti ir bausti kaip nori. Bet jo valdžia pasireikšdavo tiktai retkarčiais, kai jis pasiplėšti ar pasismaginti norėjo. Šiaipgi normaliai visa bloko valdžia buvo bloko viršininko rankose, kuris iš seno buvo lenkiškai vadinamas – pan blokowy, o moterų barakuose – pani blokowa. Užtat jo padėjėjas, bloko raštvedys, visuomet vadinosi – pan Schreiber, o moterų bloke – kažkokiu vokiškai rusišku žargonu: pani Schreibericha.

Blokavas ir šreiberis visuomet buvo iš kalinių tarpo. Jų valdžia būdavo labai didelė. Eiliniam kaliniui jie galėjo daryti ką tik nori. Galėjo atimti iš jo bet kuriuos daiktus, gaunamo siuntinio žymią dalį, kartais – ir visą siuntinį. Galėjo kalinį pasukti į pačius sunkiausius, biauriausius darbus, galėjo jį visokiem budėjimam skirti. Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų. Jie galėjo kalinį mušti, kiek tik jų širdelė pageidauja, – galėjo jį mušti ir užmušti, – už tai jiem ničnieko nebūdavo. Vienu Trečiojo reicho priešu mažiau – ir viskas. Skųstis blokavo ar šreiberio veiksmais galėjo tiktai paskutinis asilas. Pagal lagerio nerašytą konstituciją kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias, atseit, nukentėjėlis.

Jeigu koks apskųstas vagis ar mušeika ir gaus tam kartui papeikimą kokį ar net kelias dienas karcerio, čia bunkeriu vadinamo, jis vis tiek grįš į savo vietą, Chemnicas vis tiek bus jo pusėje, o skundėjas vis tiek bus jau baigtas pilietis. Jį vis tiek arba užmuš, arba sužalos, arba pastatys į tokias gyvenimo sąlygas, kad jis vien jau iš nuobodumo klipata pavirs. Ir mirs, žinoma, savanoriškai, gaus freitodą.

Ne! Lageryje skriaudomis skųstis galėjo tiktai paskutinis asilas! Niekas tokio skundėjo lageryje negerbdavo. Išskiriant vieną kitą kvailiuką naujoką, niekas lageryje ir nesiskųsdavo.

Blokavo ar šreiberio žygiam veiksmu priešintis taip pat nebuvo galima. Tai būtų pasipriešinimas valdžiai, o tokių dalykų gi kiekviena valdžia baisiai nemėgsta. Blokavas, būdavo, paprastai už tokius darbus neklaužadą nudobia – ir baigta. Aukštesnei valdžiai praneša, kad tasai neklaužada jį, blokavą, užpuolęs ir kad jis jį nudobęs garbingais apsigynimo sumetimais. Teisybė visuomet bus blokavo pusėje. Be to, jis visuomet turi gyvą pragarą liudininkų, kurie kiek reikia ir kada reikia visokiais velniais prisieks blokavo naudai.

Suprantama, kad kiekvienas kalinys, kad ir mušamas, ir dvokiančiomis pamazgomis apipilamas, stengėsi su blokavu ir šreiberiu sugyventi geruoju, – pats sprogdamas iš bado, atiduodavo jiem paskutinį geresnio maisto gabalėlį, iš namų gautą.