Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus barakus, blokais vadinamus. Kiekviename bloke normaliai imant gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke tebuvo vos trys šimtai šešios dešimtys, – tiek pavienių lovų tebuvo.

Bloko priešakyje stovėjo Blockführer – bloko vadas, koks nors SS kareivis ar feldfebelis. Jis buvo pilnas bloko šeimininkas, jo žodis buvo šventas. Su juo kalbėti galėdavai tiktai virdulio būdu, be kepurės stovėdamas. Galėjo jisai smerkti ir bausti kaip nori. Bet jo valdžia pasireikšdavo tiktai retkarčiais, kai jis pasiplėšti ar pasismaginti norėjo. Šiaipgi normaliai visa bloko valdžia buvo bloko viršininko rankose, kuris iš seno buvo lenkiškai vadinamas – pan blokowy, o moterų barakuose – pani blokowa. Užtat jo padėjėjas, bloko raštvedys, visuomet vadinosi – pan Schreiber, o moterų bloke – kažkokiu vokiškai rusišku žargonu: pani Schreibericha.

Blokavas ir šreiberis visuomet buvo iš kalinių tarpo. Jų valdžia būdavo labai didelė. Eiliniam kaliniui jie galėjo daryti ką tik nori. Galėjo atimti iš jo bet kuriuos daiktus, gaunamo siuntinio žymią dalį, kartais – ir visą siuntinį. Galėjo kalinį pasukti į pačius sunkiausius, biauriausius darbus, galėjo jį visokiem budėjimam skirti. Žinoma, galėjo kalinį ir globoti, išsukinėti iš sunkių nemalonių pareigų. Jie galėjo kalinį mušti, kiek tik jų širdelė pageidauja, – galėjo jį mušti ir užmušti, – už tai jiem ničnieko nebūdavo. Vienu Trečiojo reicho priešu mažiau – ir viskas. Skųstis blokavo ar šreiberio veiksmais galėjo tiktai paskutinis asilas. Pagal lagerio nerašytą konstituciją kaltas visuomet buvo tasai, kuris skundžias, atseit, nukentėjėlis.

Jeigu koks apskųstas vagis ar mušeika ir gaus tam kartui papeikimą kokį ar net kelias dienas karcerio, čia bunkeriu vadinamo, jis vis tiek grįš į savo vietą, Chemnicas vis tiek bus jo pusėje, o skundėjas vis tiek bus jau baigtas pilietis. Jį vis tiek arba užmuš, arba sužalos, arba pastatys į tokias gyvenimo sąlygas, kad jis vien jau iš nuobodumo klipata pavirs. Ir mirs, žinoma, savanoriškai, gaus freitodą.

Ne! Lageryje skriaudomis skųstis galėjo tiktai paskutinis asilas! Niekas tokio skundėjo lageryje negerbdavo. Išskiriant vieną kitą kvailiuką naujoką, niekas lageryje ir nesiskųsdavo.

Blokavo ar šreiberio žygiam veiksmu priešintis taip pat nebuvo galima. Tai būtų pasipriešinimas valdžiai, o tokių dalykų gi kiekviena valdžia baisiai nemėgsta. Blokavas, būdavo, paprastai už tokius darbus neklaužadą nudobia – ir baigta. Aukštesnei valdžiai praneša, kad tasai neklaužada jį, blokavą, užpuolęs ir kad jis jį nudobęs garbingais apsigynimo sumetimais. Teisybė visuomet bus blokavo pusėje. Be to, jis visuomet turi gyvą pragarą liudininkų, kurie kiek reikia ir kada reikia visokiais velniais prisieks blokavo naudai.

Suprantama, kad kiekvienas kalinys, kad ir mušamas, ir dvokiančiomis pamazgomis apipilamas, stengėsi su blokavu ir šreiberiu sugyventi geruoju, – pats sprogdamas iš bado, atiduodavo jiem paskutinį geresnio maisto gabalėlį, iš namų gautą.

Na, su blokavu ir šreiberiu dar būtų galima šiaip taip verstis. Visa nelaimė, kad jie buvo ne vieni. Bloke visokios valdžios buvo kaip dėlių kūdroje. Po blokavo ir šreiberio ėjo vadinami štubavieji, tam tikro kambario, pavyzdžiui, miegamojo ruimo šeimininkai, su kuriais taip pat reikia geruoju sugyventi, nes ir jie gali žmogų gyvą suėsti. Buvo dar duonos piaustytojai, marmelado tepėjai, sriubos dalytojai, bliūdelių mazgotojai, barzdaskučiai, kurie tau žandus ir viršugalvį akėčkuoliais grando, – perkūnas juos žino, kiek tos valdžios buvo tenai. Ir su visais reikia gi gražiuoju, geruoju sugyventi!

Gauna, būdavo, 1943 metais kalinys iš namų siuntinį – geresnę siuntinio dalį jam oficialiai atima blokfiureris ir blokavas su šreiberiu. Atima savo nuožiūra. Pavyzdžiui, blokfiureris, – jis irgi žmogus. Ir jam gyventi reikia. Jis turi ir pačią, ir vaikų, ne kartą – ir dar vieną kitą gyvanašlę, – ši publika taip pat reikia maistu aprūpinti, kaipgi kitaip? Likusiai bloko valdžiai taip pat šis tas reikia pasukti... Pagaliau kalinio siuntinys vis tiek turi būti likviduotas tą pačią dieną, kada jis gautas. Likučių nėra kur padėti. Į darbą pasiimti negalima, – draudžiama. Tenai tikrai viską atims. Paliksi lovoj po pagalviu – pavogs vis tiek, – po pagalviu daiktai laikyti net draudžiama! Kurgi kitur pasidėsi? Et, jau verčiau geruoju valdžiai atiduoti negu nežinomam vagiui palikti! Valdžia vis gal dar kada kaip nors atsižiūrės?