Na, su blokavu ir šreiberiu dar būtų galima šiaip taip verstis. Visa nelaimė, kad jie buvo ne vieni. Bloke visokios valdžios buvo kaip dėlių kūdroje. Po blokavo ir šreiberio ėjo vadinami štubavieji, tam tikro kambario, pavyzdžiui, miegamojo ruimo šeimininkai, su kuriais taip pat reikia geruoju sugyventi, nes ir jie gali žmogų gyvą suėsti. Buvo dar duonos piaustytojai, marmelado tepėjai, sriubos dalytojai, bliūdelių mazgotojai, barzdaskučiai, kurie tau žandus ir viršugalvį akėčkuoliais grando, – perkūnas juos žino, kiek tos valdžios buvo tenai. Ir su visais reikia gi gražiuoju, geruoju sugyventi!

Gauna, būdavo, 1943 metais kalinys iš namų siuntinį – geresnę siuntinio dalį jam oficialiai atima blokfiureris ir blokavas su šreiberiu. Atima savo nuožiūra. Pavyzdžiui, blokfiureris, – jis irgi žmogus. Ir jam gyventi reikia. Jis turi ir pačią, ir vaikų, ne kartą – ir dar vieną kitą gyvanašlę, – ši publika taip pat reikia maistu aprūpinti, kaipgi kitaip? Likusiai bloko valdžiai taip pat šis tas reikia pasukti... Pagaliau kalinio siuntinys vis tiek turi būti likviduotas tą pačią dieną, kada jis gautas. Likučių nėra kur padėti. Į darbą pasiimti negalima, – draudžiama. Tenai tikrai viską atims. Paliksi lovoj po pagalviu – pavogs vis tiek, – po pagalviu daiktai laikyti net draudžiama! Kurgi kitur pasidėsi? Et, jau verčiau geruoju valdžiai atiduoti negu nežinomam vagiui palikti! Valdžia vis gal dar kada kaip nors atsižiūrės?

Blokavas būtinai privalėjo iš kalinių grobti, nes jis, be savo asmenių reikalų, turėjo dar daug ir bendrų bloko reikalų, kuriuos tvarkydamas turėjo daug ir kitiem duoti. Reikėjo gyvenamojo bloko remontas daryti, išmušti stiklai įstatyti, įrengti suolai ir stalai, padaryti kokie nors pagerinimai, patobulinimai, pagražinimai... Visam tam medžiaga reikėjo iš SS ar iš DAW sandėlių vogti, – vagėjam reikėjo mokėti, – reikėjo mokėti meistram ir darbininkam, kurie čia dirbo savo laiku, atliekamu nuo darbo valdžiai.

Pagaliau blokavieji turėjo mokėti totorišką duoklę ir lagerio seniūnui. Gerai dar, jei jis būdavo vienas, bet kartais jų būdavo ir du!

Lagerio seniūnas – Lagerälteste, – Chemnico pasiūlymu Majerio skiriamas iš kalinių tarpo, buvo labai svarbi persona, kurios valdžia labai toli siekė.

Seniūnas visų pirma buvo oficialus lagerio budelis – korikas. Tai buvo pati garbingiausia jo pareiga: naikinti Trečiojo reicho priešus.

Antra, tai buvo vyriausias valdžios šnipas lageryje, turėjęs savo rėžtu platų šnipų šnipelių tinklą.

Trečia, tai buvo betarpis lagerio administratorius. Jisai duodavo toną visam lagerio vidujam gyvenimui. Jis buvo aukščiausias pareigūnas visų kalinių tarpe. Jis pristatydavo Chemnicui skirti blokavus, šreiberius, kapus, puskapius ir kitus pareigūnus. Savo kandidatus pravesdavo kartais net prieš Chemnico norą. Nuo devintos valandos vakaro iki penktos ryto jis buvo pilnas kalinių lagerio šeimininkas: be komendanto leidimo joks esesininkas, išskiriant tiktai budintį ir Majerį su Chemnicu, neturėjo teisės ateiti į lagerį. Seniūnas galėjo tokio esesininko į lagerį neįsileisti. Seniūnas galėjo savarankiškai daryti kratas po įvairius blokus, krėsti, tardyti, mušti ir užmušti. Kažkaip jau susidarė 1944 metų rudeniop, kad seniūno gyvenamojo bloko prausykloje per savaitę pasikaria vis vienas ar du kaliniai. Lageryje visi žinojo, kad šitą pareigą jiem atlikti padėdavo seniūnas, bet už šią pagalbą jisai nė karto nebuvo turėjęs mažiausio nemalonumo. Paskutiniais laikais jis turėjo nuosavą šunį vilką, Chemnico dovanotą, ir nuosavą dviratį, su Chemnico žinia iš valdžios sandėlių vogtą.

Seniūnas kalinių valgio iš virtuvės neimdavo, – jį turėjo išlaikyti savo maistu blokavieji, – jie turėjo jam mokėti didelę duoklę. Juo labiau, kad seniūnas ir išlaidų didelių turėdavo, – reprezentacijai ir kitiem reikalam.

Pavyzdžiui, Chemnicas nori įsiteikti komendantui. Nori kokių nors švenčių proga padaryti jam dovaną. Šaukia Chemnicas pas save lagerio seniūną:

– Va, pagal šį piešinį turi būti padarytas vežimas. Pirmos rūšies medžiaga ir darbas. Bus?

– Jawohl, – atsako seniūnas, – žinoma, bus.