Valdžia padarė Lėmano turto patikrinimą, – jo būta jau keli lagaminai. Kokio gražaus turtelio Lėmanas buvo jau lageryje susikrovęs! Koks poris tuzinų puikiausių šilkinių kojinių, marškinių, kelnių. Šešios poros puikiausių batų. Kelios poros odinių pirštinių. Keli apsiaustai. Keli kostiumai. Keletas šveicariškų laikrodžių – ir daug kitokio turto, neskaitant tojo, kurį jis jau buvo suspėjęs už lagerio sienų išgabendinti.

Visiem buvo aišku: nusipelnęs pirmasai lagerio budelis jau likviduojamas. Visas klausimas buvo tiktai: kada ir kaip jis savo jaunąsias dieneles pabaigs.

Baigė tačiau visiškai netikėtai.

Keletą kartų jį su keliolika kitų vokiečių kalinių galvažudžių buvo pasiuntę į Gdanską krapštinėti anglų ir amerikiečių primėtytų bombų, kurios jom skirtu laiku nesiteikė sprogti. Buvo tikėtasi, kad jis tenai su tomis bombomis kaip nors pats susisprogdins. Vis dėlto neišsisprogdino, žaltys. Apvylė valdžios lūkesčius. Tuomet jį iš lagerio paleido. Bet vėl, – kas tai yra paleido?

Jį pasiuntė į kitą lagerį, Buchenvaldą, Tiuringijoj, netoli Veimaro. Buvo tenai tokia savotiška mokyklėlė. Kartkartėmis surinkdavo į ją iš įvairių lagerių nusipelniusius vokiečių galvažudžius, gerokai juos tenai palamdydavo ir sudarydavo iš jų tokį specialų SS galvažudišką dalinį, kurį tuojau siųsdavo į frontą, į pirmąsias linijas, į pavojingiausias vietas. Jie tenai, žinoma, ir žūdavo, jeigu kas nesugebėdavo pakeliui ar iš fronto pabėgti.

Va, į tokią mokyklėlę ir buvo pasiųstas mūsų lagermaršalas Lėmanas.

Baisiai verkė pani blokova dėl to. Gaila buvo žiūrėti į tą moterėlę akiniuotąją, pavėlavusios meilės kankinamą.

– Tai vis tas gyvatė, Zelionkė, jai esąs padaręs!

Porai savaičių praslinkus po Lėmano išsiuntimo, pani blokova atkeršijo tam gyvatei, Zelionkei, pačiu žiauriausiu būdu: susidėjo su tuo gyvate, Zelionke, gyventi tokiu pat būdu, kaip prieš tai gyveno su Lėmanu, – visiškai šeimyniškai. Tikrai, tai buvo labai piktas kerštas. Su tokia špėtnybe, kokia buvo pani blokova, meilautis – pasiutęs reikalas.

Tik to gyvatės, Zelionkės, širdis buvo tvirta: ji niekuo nesibiaurėjo.

XXIX. Tas gyvatė Fricas Zelionkė

Fricas Zelionkė – vokietis, kilęs iš Gdansko. Kokių 35–40 metų, vidutinio ūgio, labai gerai subudavotas vyrukas, pasižymėjęs didele fizine jėga. Pagal išmoktą amatą jis buvo mėsininkas. Pagal pašaukimą jis buvo Fassadenkletterer – mokėjo sienomis kaip musė laipioti. Į kokį trečią ketvirtą mūro aukštą bežiūrint be jokių laiptų užsirepečkindavo. Pagal specialybę jis buvo bankų kasų plėšikas.

Jo paties pasakojimu, mažiausias jo uždarbis buvę aštuoni tūkstančiai markių, didžiausias – devynios dešimtys tūkstančių. Zelionkė dirbdavęs visuomet vienas, bet į lagerį patekęs per jį išdavusias mergas, – neištikimas jis jom buvęs.

Išvykus Lėmanui galvelės guldyti už Trečiąjį reichą, Zelionkė pasiliko vienas lagerio seniūnas. Nors lageris kasdien augo, pilnėjo it prūsas prie alaus boso, kasdien plėtės ir turtėjo, Zelionkė išsiversdavo vienas. Jokių pagalbininkų jam nereikėjo.

Žvalus, nusipenėjęs, retai kada kaip reikiant išsipagiriojęs, po lagerį su šunimi vilku ir su bizūnu, iš vielų nupintu, besivalkiojąs atrodė kaip argentiniško žirgyno komendantas.

Vaikščiojo po lagerį vis stypinėdamas, it žirgelis bitinėlis, nuo rūtelių vainikėlio prakutęs. Lyg tarytum menkas kišenvagis jis būtų buvęs – lyg ant pirštų galų dybčiojąs. Bet kišenvagis jis nebuvo. Jis buvo plataus masto galvažudys, tiktai mada jo tokia buvo taip vaikščioti: vis skersas, skersas... O prisėlinęs, būdavo, – žybt! bizūnu per tave išilgai, – iš karto žinai, su kuo turi reikalą.

Labai gudrus jis buvo, suktas ir klastingas. Bet jeigu, būdavo, jis pasakys: „Gaunerwort“ – žuliko žodis – šventa! Jis jį visuomet išlaikys. Gaunervortu gali pasitikėti bet kuriuo atveju.