Zengeriui pradėjus seniūninkauti, lageris per vieną dieną pasikeitė. Kieme nebesigirdėti jokių muštynių. Nebėra sužeistų. Niekas neberėkia. Gyvena sau žmonės, tarytum čia nė vieno galvažudžio nebebūtų likę. Visa eina tvarkingai, darniai.

Šitokios padėties Arno Chemnicas ilgai pakęsti negalėjo. Po trijų savaičių paskyrė jisai antrąjį seniūną, padūkusį tirolietį Toni Fabro, pagal išvaizdą – čigono vaiką.

Toni Fabro, pasidaręs lagerio seniūnu, išsitiesė visa nugara. Isterikas, cinikas, melagis ir šiaip išglušėlis nutarė jisai, kad, šuniškai pasitarnaudamas valdžiai, jis gali kartais iš lagerio išsivaduoti. Ėmė šuniškai stengtis. Pasidarė pats begėdiškiausias valdžios šnipas lageryje. Visur landžiojo, šniaukštė, uostė, provokavo, palangėmis tupinėjo.

Tuo tarpu grįžo iš Buchenvaldo patsai Zelionkė. Pasirodė, kad jo praeitis buvo tokia puošni, tokia turtinga įvykiais, tiek jis visokių bylų buvo turėjęs, kad net SS oficialiai galvažudžių komandai jis pasirodė esąs per didelis razbaininkas, – dėl jo bylų ir bausmių skaičiaus į tą mokyklėlę jo net nepriėmė.

Sužinojęs tokį liūdną savo mielo bičiulio likimą, Chemnicas pasirūpino jį grąžinti atgal į mūsų lagerį.

Zelionkė grįžo labai pasikeitęs. Ir apie Buchenvaldo lagerį jis pasakojo klaikius daiktus, – šiuo metu mudu su juo buvome geri bičiuliai. Jis man kartais net cigaretę duodavo. Ne taip – pačiam iš jo sunkaus sidabrinio portsigaro pasiimti. Ne. Jis pats cigaretę iš portsigaro išimdavo ir numesdavo po kojų man ant žemės. Aš tuoj pašokdavau, pasiimdavau cigaretę ir pasirūpindavau uždegti jo rūkalą, – mudviejų bičiulystė jau buvo pasiekusi tokio aukšto laipsnio! Jis man ir pasakojo baisius daiktus apie Buchenvaldą.

Esą visa Buchenvaldo valdžia besirandanti ne žaliųjų, kaip pas mus, kriminalistų, bet raudonųjų, politinių kalinių, rankose. O raudonieji visi visuomet esą perdėm niekšai. Nuo jų žaliesiem stačiai gyventi nebegalima. Jeigu, sako jisai, koks žaliukas kokiam raudonajam ką nors, pavyzdžiui, dėl juoko nukniaukė ar snukin užvažiavo, tai tučtuojau toksai žaliukas gaunąs pranešimą: jei savo pokštą dar kartą pakartosi, būsi nubaustas. Pasikartojus pokštui, esą žaliukas gaunąs antrą raštą: mirk per tris dienas, – jei numirti pats nesugebėsi, bus tau parūpinta pagalba. Ir mirdavę esą tenai žaliukai kaip musės, – vis tai buvęs prakeiktųjų raudonųjų darbas. Žaliukam Buchenvalde buvusi tikra katorga... Ten jokios kalinių vienybės nebuvę: žaliukai – sau, raudonieji – sau.

Kas kita esą Štuthofe, kur esanti ir kalinių vienybė, ir teisinga žaliųjų valdžia!

Pakeliui matė jisai, kaip amerikiečiai vidudienį Berlyną bombina:

– Gaunerwort! – kalbėjo Zelionkė, – vokiečiai karą jau prakišo, amerikiečiai bombina totsicher – mirtinai tiksliai.

Zelionkė grįžo labai sublogęs, sunykęs. Prislėgė jį ir įsitikinimas, kad vokiečiai karą prakišo: ir jam, kaip valdžios žmogui, gali tekti paskui atsakyti... Buvo ko susirūpinti!

Grįžus Zelionkei, lageryje buvo du seniūnai: Zengeris ir Fabro. Savaime pasidarė suprantama, kad vienas iš tų dviejų seniūnų bus tučtuojau suėstas: reikia gi Zelionkei vietos!

Pirmoj eilėj žūti likimas lėmė Hansui Zengeriui. Jį kuo ramiausiai beeinantį užpuolė staiga Chemnicas: nuvilko jam apsiaustą, numovė batus, – esą visa lai Zengeris neteisėtu būdu buvo lageryje susiorganizavęs, – nors tuo pat būdu, kaip Zengeris, apsivilkimą ir avalynę buvo suorganizavę visi blokavieji, visi kapai ir daugybė kitos lagerinės aristokratijos, kuriai niekuomet nieko bloga už tai neatsitikdavo.

Zengerio daiktuose buvo padaryta krata ir rastas tenai auksinis žiedas. Zengeris bandė įtikinėti, kad jis to žiedo iš viso gyvenime niekuomet nebuvo matęs, bet kas juo tikės! Rasta žiedas – ir baigta!

Vargšą Zengerį tučtuojau aprengė dvokiančiais skarmalais ir išgrūdo į Štuthofo filialą, Hopehilį, – į tą šlykščiausią plytinę, kurion kišdavo už sunkius nusikaltimus pačiame lageryje. Hopehilyje Zengeris veikiai klipata virto, o Zelionkė grįžo į pirmojo seniūno vietą. Tuomet laimės pakitėjimą gavo pajusti ir padūkęs tirolietis Toni Fabro.

Bene pats Belzebubas iš pavydo bus supainiojęs jo širdelės leistrus. Aistringasai Toni įsimylėjo vieną lagerio mergužėlę. Kalinę. Lenkaitę. Jauną. Nieko sau, apvaliais veideliais. Tiktai ta mergužėlė turėjo jau kitą bernelį nusižiūrėjusi. Lenkišką vaikigalį. Ligoninėj dirbusį. Atsiganiusį tokį. Jauną, smagų.

Toni Fabro, kaip lagerio seniūnas, nutarė varžovą pamokyti. Atėjo jisai į ligoninę, pasišaukė lenkelį į koridorių ir smogė jam per žandą. Kol lenkelis atsipeikėjo, kol suvokė, už ką jo žandas dabar taip smarkiai kenčia, Toni Fabro jau buvo dingęs kieme. Tiktai toli aistringasai Toni nenuėjo. Aiškiai graužė jį sąžinė: per mažai jis tam latreliui bus užvažiavęs! Ką gi, – nusišluostys jis žandą šlapiu skuduru – ir vėl lįs prie mergaitės. Tai niekaniekis. Ne, – su meilės varžovais šitaip joks padorus vyras nesielgia. Ypač gi – lagerio seniūnas. Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų!

Sąžinės graužiamas, meilės spirginamas, Toni grįžta atgal į ligoninę – vėl šaukias į koridorių tą bernelį. Tik šitą kartą šis nebeina. Pravėręs duris, jis stačiai šoka į Toni ir savo žvėriškais nagais nuakėja jam visą veidelį.