Esą visa Buchenvaldo valdžia besirandanti ne žaliųjų, kaip pas mus, kriminalistų, bet raudonųjų, politinių kalinių, rankose. O raudonieji visi visuomet esą perdėm niekšai. Nuo jų žaliesiem stačiai gyventi nebegalima. Jeigu, sako jisai, koks žaliukas kokiam raudonajam ką nors, pavyzdžiui, dėl juoko nukniaukė ar snukin užvažiavo, tai tučtuojau toksai žaliukas gaunąs pranešimą: jei savo pokštą dar kartą pakartosi, būsi nubaustas. Pasikartojus pokštui, esą žaliukas gaunąs antrą raštą: mirk per tris dienas, – jei numirti pats nesugebėsi, bus tau parūpinta pagalba. Ir mirdavę esą tenai žaliukai kaip musės, – vis tai buvęs prakeiktųjų raudonųjų darbas. Žaliukam Buchenvalde buvusi tikra katorga... Ten jokios kalinių vienybės nebuvę: žaliukai – sau, raudonieji – sau.

Kas kita esą Štuthofe, kur esanti ir kalinių vienybė, ir teisinga žaliųjų valdžia!

Pakeliui matė jisai, kaip amerikiečiai vidudienį Berlyną bombina:

– Gaunerwort! – kalbėjo Zelionkė, – vokiečiai karą jau prakišo, amerikiečiai bombina totsicher – mirtinai tiksliai.

Zelionkė grįžo labai sublogęs, sunykęs. Prislėgė jį ir įsitikinimas, kad vokiečiai karą prakišo: ir jam, kaip valdžios žmogui, gali tekti paskui atsakyti... Buvo ko susirūpinti!

Grįžus Zelionkei, lageryje buvo du seniūnai: Zengeris ir Fabro. Savaime pasidarė suprantama, kad vienas iš tų dviejų seniūnų bus tučtuojau suėstas: reikia gi Zelionkei vietos!

Pirmoj eilėj žūti likimas lėmė Hansui Zengeriui. Jį kuo ramiausiai beeinantį užpuolė staiga Chemnicas: nuvilko jam apsiaustą, numovė batus, – esą visa lai Zengeris neteisėtu būdu buvo lageryje susiorganizavęs, – nors tuo pat būdu, kaip Zengeris, apsivilkimą ir avalynę buvo suorganizavę visi blokavieji, visi kapai ir daugybė kitos lagerinės aristokratijos, kuriai niekuomet nieko bloga už tai neatsitikdavo.

Zengerio daiktuose buvo padaryta krata ir rastas tenai auksinis žiedas. Zengeris bandė įtikinėti, kad jis to žiedo iš viso gyvenime niekuomet nebuvo matęs, bet kas juo tikės! Rasta žiedas – ir baigta!

Vargšą Zengerį tučtuojau aprengė dvokiančiais skarmalais ir išgrūdo į Štuthofo filialą, Hopehilį, – į tą šlykščiausią plytinę, kurion kišdavo už sunkius nusikaltimus pačiame lageryje. Hopehilyje Zengeris veikiai klipata virto, o Zelionkė grįžo į pirmojo seniūno vietą. Tuomet laimės pakitėjimą gavo pajusti ir padūkęs tirolietis Toni Fabro.

Bene pats Belzebubas iš pavydo bus supainiojęs jo širdelės leistrus. Aistringasai Toni įsimylėjo vieną lagerio mergužėlę. Kalinę. Lenkaitę. Jauną. Nieko sau, apvaliais veideliais. Tiktai ta mergužėlė turėjo jau kitą bernelį nusižiūrėjusi. Lenkišką vaikigalį. Ligoninėj dirbusį. Atsiganiusį tokį. Jauną, smagų.

Toni Fabro, kaip lagerio seniūnas, nutarė varžovą pamokyti. Atėjo jisai į ligoninę, pasišaukė lenkelį į koridorių ir smogė jam per žandą. Kol lenkelis atsipeikėjo, kol suvokė, už ką jo žandas dabar taip smarkiai kenčia, Toni Fabro jau buvo dingęs kieme. Tiktai toli aistringasai Toni nenuėjo. Aiškiai graužė jį sąžinė: per mažai jis tam latreliui bus užvažiavęs! Ką gi, – nusišluostys jis žandą šlapiu skuduru – ir vėl lįs prie mergaitės. Tai niekaniekis. Ne, – su meilės varžovais šitaip joks padorus vyras nesielgia. Ypač gi – lagerio seniūnas. Kad jau duoti – tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų!

Sąžinės graužiamas, meilės spirginamas, Toni grįžta atgal į ligoninę – vėl šaukias į koridorių tą bernelį. Tik šitą kartą šis nebeina. Pravėręs duris, jis stačiai šoka į Toni ir savo žvėriškais nagais nuakėja jam visą veidelį.

Prunkščia Toni iš meiliškos apmaudos, visas krauju apsivarvindamas. Tuo tarpu – iš vienų ligoninės durų, iš kitų – iššoka dar keli berneliai, atplėšia Toni švarką ir ima jį velėti, dulkinti, kas – šluotkočiu, kas – pliauska. Privelėjo, vargšą, pritapijo ir išmetė sukruvintą seniūną pro duris į kiemą.

Skandalas neregėtas ir labai pavojingas. Kruvinos muštynės įvyko ligoninėj, triukšmas – didžiausias, nukentėjo valdžia – lagerio seniūnas!

Ir viso to priežastis – lageryje kuo griežčiausiai draudžiama ir baudžiama: lipšnieji santykiai su moterimis!

Išradingasai Toni Fabro, krypuodamas su apraišiotu subandažuotu snukiu, rado išeitį. Tučtuojau po lagerio vokiškąją dalį išsiplatino gandai, kad esą jį, Toni Fabro, kaip vokietį, užpuolė lenkai šovinistai ir paskersti norėjo. Jis vos vos iš po lenkiško peilio ištrūkęs...

Vokiečių žaliukų pasipiktinimas tokia lenkų išdavyste buvo itin karštas. Vokiečiai žalieji, susitelkdami krūvelėmis, galanda peilius – lenkus kad piausią – tai piausią! Lenkai taip pat traukia iš pakampių visokius instrumentus – galvažudžiam nepasiduosią.

Visame lageryje aistros verda, kunkuliuoja. Keiksmai, grūmojimai, provokacijos – taip ir pilas. Naujas vokiečių – lenkų karas, atrodo, nebeišvengiamas. Mūsų lietuviškasai blokas – ir tas dėl visa ko užsibarikadavo duris. Ką gi žinai: papiaus, o paskui įrodinėk, kad buvai ne vokietis ir ne lenkas.

Zelionkė Toni Fabro dėl visa ko paėmė savo apsaugon – savo bloke uždarė jį į prausyklą, kas buvo panašu į karcerį. Toje prausykloje kas savaitę kas nors pasikardavo...

Vokiškoji partija, nebesulaukdama oficialaus karo paskelbimo, avansu sutraškino kaulus vienam lenkui. Jis visiškai niekuo nebuvo kaltas. Dirbo sąžiningai miške savo darbą. Ir pavardė jo buvo visai ne lenkiška. Ji buvo grynai lietuviška. Tasai lenkas vadinosi Pranaitis, – taip ir dokumentuose buvo parašyta.

Kuo ramiausiai krapštinėjo jis savo kelmą miške. Vienas žaliukas vokietis iš patriotizmo smogė jam kuoku per galvą, kiti pribėgę žaliukai patraiškino jam kitus kaulelius. Po valandos tasai lenkas su lietuviška pavarde buvo jau ataušęs lavonas.

Nežinia, ar vokiškoji partija, nukariavusi Pranaitį, pasijuto jau pakankamai atkeršijusi už Toni Fabro sužalotą snukį, ar čia įsipynė kitokie politiniai sumetimai, tiktai jos karingasai įkarštis staiga atslūgo. Į bylą įsimaišė Zelionkė, pravedė kvotą ir ėmė griežtai palaikyti lenkų pusę. Čia esą jokio tautinio klausimo nebuvę, tiktai tas trigubas asilas, padūkęs tirolietis tasai, Toni Fabro, kvailiausiu būdu visą košę priviręs.

Savaime aišku, kad Fabro valdžios dienos buvo jau suskaitytos. Netrukus jis buvo išvežtas iš Štuthofo kažkur kitur. Prieš išvažiuodamas, prasėdėjo jisai kelias dienas bunkeryje. Jam išvažiuojant – niekas jam rankos nepadavė: nė vienas kriminalistas, nė pats Zelionkė, nebekalbant jau apie kitos rūšies kalinius.

Lagerio seniūnas vėl liko vienas Zelionkė, veikiai atgavęs savo senąją mušeikos formą, buvusią prieš kelionę į Buchenvaldą.

Veikiai prasidėjo nauja laiminga jo gyvenimo era. Jo galia lageryje dar labiau išaugo. Jis praturtėjo, pasidarė beveik milijonierius. Bet tai – visiškai atskiras reikalas.