SS virtuvės pietūs, palyginti su mūsiškiais, lageriniais, buvo šedevras. Tų pietų likučius, – kartais jų būdavo visas bosas, – duodavo beveik visiem kaliniam, dirbantiem raudonuose namuose. Duodavo juos su visos valdžios žinia, bet vis dėlto slaptai. Visi viršininkai tai žinojo – jų leidimu tai buvo ir daroma, bet valgyti reikėdavo slaptai. Virtuvėje valgyti negalima, reikia išsinešti. Kiti kaliniai valgydavo tuose kambariuose, kuriuose dirba, bet man tai sunkiai buvo įvykdoma. Pas Bublicą į raštinę nuolat užeidavo visokie pareigūnai, Chemnicas, Majeris. O kai jie, būdavo, užeina – nors lįsk su puodu po stalu. Norom nenorom teko pasiieškoti pietum patogesnės vietelės. Radau. Puikiai susitvarkiau, – išvietėje. Ten ramu buvo. Balti kokliai, balti aliejiniai dažai. Erdvu. Kiek sunkiau buvo puodas išplauti, bet išmokau ir tai padaryti. Ypatingas tai buvo būdas. Patentas. Taip sau, veltui, dėl gražių akių – nesakomas.

Deja, ši mano idilija turėjo greit baigtis. Toje patogioje vietelėje buvo pagautas vienas garsus kapas sutuoktuvines pareigas beatliekant. Po tokios istorijos iš tosios vietelės buvo išmušami kaliniai, norėję tenai užeiti ir su nekalčiausia intencija, pavyzdžiui, darbo metu dūmelį kitą nutraukti...

Su Bublicu sugyvenome maždaug bičiuliškai, tiktai dėl bavariečių būdo niekaip negalėdavome taikingai susigiedoti. Aš, keletą gražių metelių praleidęs Bavarijoje, Miunchene bestudijuodamas, buvau Bavarijos mylėtojas. Bublicas keikė bavariečius išsijuosęs, aš juos gyniau susijuosdamas.

– Įsivaizduok, – sako jis man, – kas per šlamštas tie bavariečiai!

Jis, Bublicas, 1940–41 metais dirbęs koncentracijos lageryje, Dachau garsiajame. Dachau – toli nuo Gdansko. Jis buvęs toli nuo savo žmonelės.

– Žinoma, – sako jisai, – jaunam vyrui norisi kartais ir su mergaitėm, šiaip ir taip, pasivaikštinėti, sakysime... – Bet, – spiaudėsi Bublicas, – kai tik bavariečiai pamato, kad kokia jauna mergaitė vaikšto su vyriškiu SS uniformoj, – tuojau tą mergaitę tėvai išveja iš namų, jos atsižada ir giminės... Kas per niekšybė! Kodėl tie žalčiai nieko nesako savo mergom, kai jos ulioja su vyriškiais kariuomenės uniformoje?! O kai su SS – šitokį skandalą kelia! Bestijos tokie!

– Pone šarfiureri, – sakau, – pats kaltas buvai: eini pas mergaites ir velkies uniformą... Ką gali žinoti, kur kas kada kaip?..

– Kodėl čia prūsės taip nedaro? Prūsėm – vis tiek...

– Na, apie prūses bavariečiai, – sakau, – nekaip labai šneka. Jie sako: pakviesk prūsę atsisėsti, tai ji tuoj ir atsigula...

– O bavarietės – kitokios? – karščiuojasi Bublicas. – Va, Miunchene, Bavarijos sostinėje, Kenigsplace, šalia skulptūros muziejaus ir tapybos galerijos, stovi toksai obeliskas. Kai pro šį obeliską prošal eina dvidešimties metų bavarietė su rūtelių vainikėliu, tasai obeliskas ima svyruoti... Bet įsivaizduok, jisai ligšiol nė karto nėra svyravęs!

– Kaipgi jis svyruos, – sakau, – kad tenai nuolat prošal prūsės vaikšto su SS uniforma!

Apatinės raštinės šefas, lagerio šreibštubės, atseit, mūsų raštinės, komandos kapas buvo lenkas Augustas Zagorskis, kalinių tarpe vadinamas geležiniu lagerio kancleriu.

Zagorskis – trijų dešimčių penkių metų vyras, juodbruvas, augalotas atletas. Taisyklingi gražūs veido bruožai, gilios atviros akys, didelė protingo žmogaus kakta. Prieš karą buvo jisai lenkų paštininkas-kasininkas Gdansko mieste, kilęs iš Gdansko apylinkių. Lagerin pateko 1939 metais todėl, kad jis buvo lenkas ir gyveno Gdanske, – buvo jis vienas pačių pirmųjų lagerio pionierių. Tiktai jo geležinė sveikata, ištvermė ir valia pagelbėjo jam išlikti gyvam. 1941 metais jo giminės buvo išsirūpinę, kad jis būtų iš lagerio paleistas. Tris mėnesius išgyveno jisai laisvėje pas tėvą mažame ūkelyje, – ir vėl jį uždarė į tą patį lagerį. Jis vėl čionai turėjo pereiti įvairias kankinamas pareigas, kol pagaliau pasidarė raštinės kapas. Buvo jisai labai teisingas, sąžiningas ir protingas vyras, – būtų puikus demokratiniame parlamente opozicinės grupės vadas. Dėl jo tvarkingumo ir sąžiningumo valdžia jį labai brangino, – ilgą laiką laikė jį vienoje pačių svarbiausių ir įtakingiausių lagerio vietų. Čia būdamas, galėjo jisai daug kam pagalbos teikti – ir teikdavo jis jos gausiai, daugeliui kalinių stačiai gyvybę išgelbėdamas.