Dievų miškas187-189 psl. · apie 5 min.
XXX. Raštinės švietalai46% kūrinio
187 psl.

Zagorskis – trijų dešimčių penkių metų vyras, juodbruvas, augalotas atletas. Taisyklingi gražūs veido bruožai, gilios atviros akys, didelė protingo žmogaus kakta. Prieš karą buvo jisai lenkų paštininkas-kasininkas Gdansko mieste, kilęs iš Gdansko apylinkių. Lagerin pateko 1939 metais todėl, kad jis buvo lenkas ir gyveno Gdanske, – buvo jis vienas pačių pirmųjų lagerio pionierių. Tiktai jo geležinė sveikata, ištvermė ir valia pagelbėjo jam išlikti gyvam. 1941 metais jo giminės buvo išsirūpinę, kad jis būtų iš lagerio paleistas. Tris mėnesius išgyveno jisai laisvėje pas tėvą mažame ūkelyje, – ir vėl jį uždarė į tą patį lagerį. Jis vėl čionai turėjo pereiti įvairias kankinamas pareigas, kol pagaliau pasidarė raštinės kapas. Buvo jisai labai teisingas, sąžiningas ir protingas vyras, – būtų puikus demokratiniame parlamente opozicinės grupės vadas. Dėl jo tvarkingumo ir sąžiningumo valdžia jį labai brangino, – ilgą laiką laikė jį vienoje pačių svarbiausių ir įtakingiausių lagerio vietų. Čia būdamas, galėjo jisai daug kam pagalbos teikti – ir teikdavo jis jos gausiai, daugeliui kalinių stačiai gyvybę išgelbėdamas.

188 psl.

Zagorskio padėjėjas raštinėje buvo Bruno Renkaiskis [Bruno Rękajski], – taip pat labai doras ir garbingas vyras, kilęs iš Grudziondzo. Prieš karą buvo jisai lenkų generalinio štabo antrojo skyriaus karininkas, dirbęs Poznanėje. Pasibaigus vokiečių – lenkų karui, vokiečiai jį tučtuojau suėmė, iškėlė jam bylą, kaltindami, kad jis veikęs prieš Trečiojo reicho interesus. Tačiau vietos teismas jį išteisino. Išteisinamąjį sprendimą Berlyno aukščiausioji teismo įstaiga patvirtino, motyvuodama, kad jis teisėtai dirbo karininko darbą valstybėje, kurią Vokietija buvo pripažinusi ir palaikė su ja draugiškus santykius, – dirbo jisai savo krašto gerovei, – už tai vokiečių teismas negalįs bausti. Tokio turinio raštą jam įdavė kalėjimo administracija ir atrakino kalėjimo duris. Tačiau už kalėjimo vartų laukė jo gestapo agentai.

Vos peržengusį kalėjimo slenkstį sulaikė jį gestapininkai, atėmė iš jo teismo sprendimo nuorašą ir atgrūdo į Štuthofo lagerį, kur jisai ir plūkėsi ketverius metus.

Protingas, labai geros širdies, labai gyvo temperamento buvo tasai keturių dešimčių metų vyras, nuo vargo jau pradėjęs šiek tiek senti.

Zagorskis ir Renkaiskis – buvo įtakingiausi lagerio lenkų visuomenės nariai. Jų žodis būdavo lemtingas lagerio lenkiškajai politikai. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Guodė kaip galėdami, darbais neužversdami. Mokė lageriškai dirbti: neskubėti, darbas – ne vilkas – nepabėgsiąs, o mano sveikata esą jau pabėgusi... Jie priglobė mane valgydino ir stiprino, padėdami žaizdas išgydyti, – jų šviesus paveikslas neužges mano širdyje, kol ji tik mano krūtinėje plastės!

Jiedu išgyveno lageryje skaudžią tragediją, rimtai nebenorėdami iki karo pabaigos iš lagerio išeiti.

189 psl.

Jiedu abu buvo vedę. Jiedviejų žmonos liko laisvėje. Jos pačios, norėdamos išsilaikyti ir savo vyram kiek galint padėti, turėjo įsidoičinti, – įsivokietinti. O vyrai pasiliko lenkai. Jeigu jie būtų buvę iš lagerio paleisti, jie pas savo šeimas grįžti nebegalėtų. Oficialiai jie buvo lenkai, o žmonos – vokietės, nors ir trečios rūšies. Už lenkų santykius su vokietėmis turėtų abu grįžti į lagerį. O būti laisvėje ir slėptis nuo savo šeimos – taip pat paniekinama kančia.

Geležinis Augustas rimtai įtikinėjo mane, kad visų saugiausia – karo pabaigos laukti kaip tiktai lageryje. Čia esą blogiau jau nebebus. Kas kartas padėtis vis gerėjanti ir gerėsianti. Jei iki šiol gyvas išlikai, toliau jau nebežūsi. Čia tave nei sąjungininkai bombarduos, nei vokiečiai į SS dalinius mobilizuos, – nei vers tave kokius negarbingus dokumentus pasirašyti.

Aš pasilikau pas juos dirbti ir dirbau iki galo savanoriu – ir tuomet, kai man, kaip garbės katorgininkui, darbas buvo jau nebeprivalomas. Be jokio darbo lageryje sėdėti iš viso labai kvailas reikalas. Garbės katorgininko padėtis – labai opus dalykas. Kiekvieną momentą galėjo tave grąžinti į bendrą bloką ir išgrūsti vėl į miško koloną. Pasilikdamas senojoj vietoj, vis daugiau vilties turi ir nenumatytais atvejais joje pasilikti. Pagaliau – čia žmonės tokie geri. Ir iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pavaizduoti lenkai Zagorskis ir Renkaiskis? Kodėl jie nebenori išeiti iš lagerio ir kodėl pasakotojas lieka dirbti raštinėje net tada, kai darbas jam nebeprivalomas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Zagorskis ir Renkaiskis aprašyti su didele pagarba: teisingi, sąžiningi, protingi, savo įtaka gelbėjantys daugybę kalinių, o pasakotoją priglaudę ir pamaitinę. Jų tragedija ta, kad žmonos laisvėje turėjo „įsivokietinti“, todėl grįžę jie negalėtų gyventi su šeimomis. Zagorskis įtikinėja, kad saugiausia karo pabaigos laukti lageryje. Pasakotojas lieka, nes taip saugiau, nes „žmonės tokie geri“ ir nes iš raštinės matyti visas lageris, „visa reikalingoji medžiaga“. Tai galima skaityti kaip užuominą apie būsimą knygą.

Rašiniui: Žmogaus vertėLaisvėKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.