Jiedu abu buvo vedę. Jiedviejų žmonos liko laisvėje. Jos pačios, norėdamos išsilaikyti ir savo vyram kiek galint padėti, turėjo įsidoičinti, – įsivokietinti. O vyrai pasiliko lenkai. Jeigu jie būtų buvę iš lagerio paleisti, jie pas savo šeimas grįžti nebegalėtų. Oficialiai jie buvo lenkai, o žmonos – vokietės, nors ir trečios rūšies. Už lenkų santykius su vokietėmis turėtų abu grįžti į lagerį. O būti laisvėje ir slėptis nuo savo šeimos – taip pat paniekinama kančia.

Geležinis Augustas rimtai įtikinėjo mane, kad visų saugiausia – karo pabaigos laukti kaip tiktai lageryje. Čia esą blogiau jau nebebus. Kas kartas padėtis vis gerėjanti ir gerėsianti. Jei iki šiol gyvas išlikai, toliau jau nebežūsi. Čia tave nei sąjungininkai bombarduos, nei vokiečiai į SS dalinius mobilizuos, – nei vers tave kokius negarbingus dokumentus pasirašyti.

Aš pasilikau pas juos dirbti ir dirbau iki galo savanoriu – ir tuomet, kai man, kaip garbės katorgininkui, darbas buvo jau nebeprivalomas. Be jokio darbo lageryje sėdėti iš viso labai kvailas reikalas. Garbės katorgininko padėtis – labai opus dalykas. Kiekvieną momentą galėjo tave grąžinti į bendrą bloką ir išgrūsti vėl į miško koloną. Pasilikdamas senojoj vietoj, vis daugiau vilties turi ir nenumatytais atvejais joje pasilikti. Pagaliau – čia žmonės tokie geri. Ir iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga...

XXXI. Politiniai katorgininkai

Visi lagerio kaliniai buvo suskirstyti pagal „nusikaltimo“ rūšį ir dėvėjo atitinkamos spalvos trikampį šalia numerio ant krūtinės ir ant kelnių kiškos, nors lageryje jie buvo traktuojami, skiriami į darbus ir baudžiami visi vienodai. Šiokių tokių privilegijų turėdavo tiktai vokiečiai kriminalistai.

Visų svarbiausia bent – visų gausiausia kalinių rūšis buvo politiniai, oficialiai vadinami „schutzhaft-politisch“. Visi jie nešiojo raudoną trikampį. Visi jie buvo pasmerkti sėdėti lageryje, jei tik liks gyvi, mažiausia, iki karo pabaigos. „Nusikaltimų“ atžvilgiu politinių kalinių sąstatas buvo itin įvairus. Buvo čia įvairių tautų politiniai veikėjai, bet buvo ir žmonės, kurie niekuomet nieko bendra su politika neturėjo.

Iš vokiečių čia buvo vienas kitas likęs senųjų vokiečių kairiųjų partijų atstovas, koks centro partijos veikėjas, – ir dar šis tas. Buvo vienas net iš pirmųjų dešimties nacionalsocialistų partijos narių, artimas Hitlerio bendradarbis, buvęs nacių oficiozo „Angriff“ laikraščio redaktorius. Vadinosi jisai Fejus [Vey], po įvairius lagerius seniai besibastąs. Tai buvo apie penkiasdešimt metų vyras, augalotas, petingas, tik po lagerius šiek tiek sunykęs. Jis buvo puikus mitinginis oratorius, turėjęs griausmingą balsą ir aiškią tareną, aštrų sąmojį, smailų liežuvį. Tai buvo itin gabus demagogas, stačiai demagogijos klasikas.

Su Hitleriu susipyko jisai dėl politikos Vatikano reikalu, – baisiai siuto jisai prieš Vatikaną ir iš viso prieš krikščionis, jo žodžiais tariant, „žydiško Dievo garbintojus“. Jis turėjo savo teoriją ir jėzuitų reikalu: visas karas esąs tiktai jėzuitų intrigų vaisius. Čionai jėzuitai esą dirba išvien su masonais, – ir vieni, ir kiti esą tas pats žydiškas velnias...

Ir po lagerį besivalkiodamas, Fejus buvo pasiutęs rasistas, – didžiavosi jisai arijų rase, kurią jis dar vadino nordische – šiaurinė. Ir mane labai vertino už tai, kad aš buvau, kaip jam atrodė, būdingas šiaurinės rasės padaras.

Buvo čia ir neaiškios praeities sanitarijos leitenantas, civiliame gyvenime sodų architektas, vokietis Ničė [Nietsche]. Dalyvavęs kare, sužeistas, turėjęs sužalotą šlaunį, invalidas jau. Gyrėsi, į lagerį esąs patekęs už intymius santykius su lenkaitėmis... Kaune, kur jam esą sužalotą koją gydė. Tačiau, atrodo, kaltos buvo čia ne tiek lenkaitės, kiek... kokainas. Taip bent jo bylos kaltinamuose dokumentuose buvo parašyta.

Ničė skelbė savotišką teoriją, kad vokiečiai karo nieku būdu negalį pralaimėti. Esą tai kas, kad karo laukuose vokiečiai karą prakiš, – tai nieko esą nereiškia. Tegu, sako, rusai okupuos visą Vokietiją. Vokietija, kaip ir visa Europa, pasidarys komunistiška. Vokietija vis tiek bus Europos centras. Kadangi Vokietija turi labai gabią ir gausią inteligentiją, vokiečiai per ją turėsią labai didelės įtakos Maskvai, faktinai – vis tiek vokiečiai valdysią Europą. Šios pažiūros prisilaikė ne vienas Ničė. Ši teorija iš viso buvo gana populiari vokiečių tarpe. Ją dėstė man net vienas senas vokiečių komunistų partijos narys.

Buvo čia dar gyvas likęs generolo Šleicherio adjutantas, leitenantas Resleris [Rossler], dešimtį metų prasimaivęs po lagerius. Jis buvo gal pats inteligentiškiausias vokietis visame lageryje. Laikės nuošaliai nuo kilų vokiečių. Varė itin atkaklią kovą prieš vokiečių banditų partiją. Kadangi lagerio valdžia tuos banditus kaip tiktai rėmė, Reslerio pastangos nueidavo niekais. Jis buvo užėmęs itin atsakingą vietą, jis buvo arbeitseinzaco, darbo biuro, kapas, faktinai buvo viso biuro vedėjas. Kalinio į tą ar kitą darbą paskyrimas buvo gyvenimo ar mirties klausimas. Todėl tad nuo Reslerio priklausė daugelio daugelio gyvybiniai reikalai. Jis buvo labai humaniškų pažiūrų vyras, atmintinai mokėjęs pusę Šilerio veikalų ir nuolat juos citavęs, – ir parašęs vergišką, beviltiškai kvailą, niekingą Štuthofo lagerio kalinių himną, kuris dažnai tekdavo po apelio visiem kaliniam giedoti.

Vokiečių politinių kalinių Štuthofe buvo maža, įdomesnių egzempliorių jų tarpe – dar mažiau.

Pagrindinę politinių kalinių masę sudarė lenkai ir rusai, – jų gi lageryje buvo visų daugiausia. Na, ir kitų tautų kaliniai, išskiriant žydus ir čigonus, buvo beveik išimtinai politiniai. Tačiau jų kalinimo priežastys buvo labai skirtingos.

Priklausymas slaptom politinėm organizacijom, pasipriešinimas vokiečių okupacinei valdžiai, priklausymas partizanam ir santykių su jais palaikymas, atsišaukimų platinimas, užsienio radijo klausymas – na, visa tai suprantamos kalinimo priežastys.