Buvo čia dar gyvas likęs generolo Šleicherio adjutantas, leitenantas Resleris [Rossler], dešimtį metų prasimaivęs po lagerius. Jis buvo gal pats inteligentiškiausias vokietis visame lageryje. Laikės nuošaliai nuo kilų vokiečių. Varė itin atkaklią kovą prieš vokiečių banditų partiją. Kadangi lagerio valdžia tuos banditus kaip tiktai rėmė, Reslerio pastangos nueidavo niekais. Jis buvo užėmęs itin atsakingą vietą, jis buvo arbeitseinzaco, darbo biuro, kapas, faktinai buvo viso biuro vedėjas. Kalinio į tą ar kitą darbą paskyrimas buvo gyvenimo ar mirties klausimas. Todėl tad nuo Reslerio priklausė daugelio daugelio gyvybiniai reikalai. Jis buvo labai humaniškų pažiūrų vyras, atmintinai mokėjęs pusę Šilerio veikalų ir nuolat juos citavęs, – ir parašęs vergišką, beviltiškai kvailą, niekingą Štuthofo lagerio kalinių himną, kuris dažnai tekdavo po apelio visiem kaliniam giedoti.

Vokiečių politinių kalinių Štuthofe buvo maža, įdomesnių egzempliorių jų tarpe – dar mažiau.

Pagrindinę politinių kalinių masę sudarė lenkai ir rusai, – jų gi lageryje buvo visų daugiausia. Na, ir kitų tautų kaliniai, išskiriant žydus ir čigonus, buvo beveik išimtinai politiniai. Tačiau jų kalinimo priežastys buvo labai skirtingos.

Priklausymas slaptom politinėm organizacijom, pasipriešinimas vokiečių okupacinei valdžiai, priklausymas partizanam ir santykių su jais palaikymas, atsišaukimų platinimas, užsienio radijo klausymas – na, visa tai suprantamos kalinimo priežastys.

Bylose gana dažnai kalinimo priežastis buvo nurodoma: Staatsbeträchtliche arba Staatsfeindliche Ousserungen – valstybei nedraugingi išsireiškimai, kurie labai dažnai buvo pasakyti tiktai privačiuose laiškuose. Arba: politisch nicht einwandfrei, – politiškai ne be priekaištų; kartais pilietis buvo tiktai įtariamas, kad jis politiškai esąs ne be priekaištų – ir važiuodavo už tai į lagerį, mažiausia, iki karo pabaigos, faktinai dažnai jam tai reikšdavo: mirties bausmė. Arba: unerlaubtes Musiziern – nepavelytas muzikavimas. Ką jis tenai, kur ir kaip muzikavo – perkūnas jį žino, bet vis dėlto atvažiavo į lagerį, virto klipata ir mirė patvory, – tai tau ir muzika! Arba: unerlaubtes Aufenthalt auf dem Bahnhof – buvimas geležinkelio stotyje be leidimo. Šis mėgėjas žiopsoti į išvažiuojančią publiką lageryje taip pat mirė.

Lenkus sodindavo į lagerį dar ir už tai, kad jie atsisakydavo užsirašyti vokiečiais, – dokumentuose buvo žymima: Volksliste abgelehnt – atmetė pasiūlymą įsivokietinti. Už tokį akiplėšiškumą buvo taip pat faktinai skiriama mirties bausmė.

Žymus skaičius buvo dar rasinės politikos aukų – vokiečių, lenkų ir rusų.

Vokiečius sodino lagerin už tai, kad jie turėjo santykių su lenkėm ar rusėm, o lenkus ir rusus – už santykius su vokietaitėmis. Čia ėjo bendra tvarka vienų ir kitų vyrai ir moterys. Kartais šioje srityje atsitikdavo gana painių dalykėlių.

Sėdėjo toksai vokietis monteris, faktinai – buvęs lenkas, tik susivokietinęs. Laisvėje jisai turėjo lenkaitę sužadėtinę. Už santykius su ja jis pateko į lagerį. Išsėdėjęs čionai dvejus metus, jis gauna staiga pranešimą iš gestapo: jis esąs jau laisvas, jis galįs jau važiuoti namo ir vesti savo sužadėtinę – ji esanti jau įsivokietinusi, – dabar santykiai su ja jau nebebaudžiami.

Gavęs tokį pranešimą, tasai monteris keikiasi, kad net sienos linksta. Kuriem velniam jis dvejus metus lageryje atpliekė? Ir jis dabar ves tą savo seną sužadėtinę, kad jis lageryje jau spėjo įsigyti naują, – jaunesnę ir meilesnę! Išvažiuodamas jisai keikės ir koliojos, kad jo besiklausant viduriai gedo...

Buvo čia dar toks vokietis, Rytprūsių baronas, – apšepęs, nusipešęs, kokių šešių dešimtų metų išsigimėlis. Pateko už meilės ryšius su tarnaite lenke.

– Na, barone, – sakau jam – kaipgi čia tau dabar senatvėje pasitaikė tokia nuodėmė?

– Po velnių, kokia senatvė?! – nusistebėjo jisai, – aš dar visai pajėgus, o mano žmona jau dveji metai serga. Ką gi aš galėjau daryti?

– Žinoma, žinoma, – sakau, – ponia baronienė pati kalta, kad užsimanė sirgti ne laiku...

Gailiai atsidusęs, sako jis vėl man:

– O kaip ten pas jus Lietuvoje sekasi vokiečių kolonistam?

Esą jis, išėjęs iš lagerio, norėtų važiuoti Lietuvos kolonizuoti.

– O, – sakau, – neblogai sekas, maždaug vidutiniškai. Kai kurie iš jų jau pakarti, kitiem karti šakos jau parinktos... Kas liečia tave, tai beržo šakos tau bus gaila. Pakars tave ant tvoros.

Nuo tos dienos baronas su manimi nebesisveikino. Juo labiau, kad jis netrukus trim dienom buvo pasodintas už vagystę į bunkerį, ir jis įtarė, kad tai buvo mano intrigų vaisius...