Va, šio klausimo bibelforšeriai tai ir nepakęsdavo. Pyko ir spiaudės. Jie tuomet įsitikindavo, kad aš esu paskutinis latras, visiškai netinkąs būsimajai Jehovos karalystei, ir kad niekuomet iš manęs neišeis padorus bibelforšeris. Po tokio klausimo jie dūlindavo nuo manęs ir ilgesniam laikui palikdavo ramybėje.

Bibelforšeriai buvo labai smarkiai nusiteikę prieš popiežių ir iš viso prieš katalikus. Kam-kam, bet katalikam jie buvo jau iš anksto nužiūrėję vietą pragare – pačią nepadoriausią. Be to dar, jie visi buvo pacifistai. Atsisakydavo jie eiti į kariuomenę, ypač gi – į karą. Va, dėl šio pastarojo jų mokslo savumo ir nemėgo jų hitlerinė valdžia, grūdo juos į lagerį.

Štuthofo bibelforšerių dvasios vadovas, lyg ir vyskupas, buvo žemo ūgio, apyžilis platokas vyrukas, Mėnke [Mehnke] vadinamas, kilęs iš Rytprūsių, iš Lietuvos pasienio. Lageryje jisai garsėjo kaip vienas pačių gabiausių organizatorių ir melagių, – gyveno jisai puikiai, nors nuolat buvo varinėjamas iš vieno darbo į kitą. Jis visur visuomet sugebėdavo turtingai ir sočiai įsitaisyti. Ar tik nebus Jehova specialiai jį globojęs šiuo žygiu?

Pats jis savo pamokslais tikėjo ar netikėjo, griausmas jį žino, bet mum visiem nepaliaujamai skelbė, kad tučtuojau po karo įsigyvensianti žemėje pono Dievo karalystė. Pats Jehova žemės santvarkai vadovausiąs. Taip biblijoje esą parašyta. Na, gal ir ne visai taip, žodis žodin, bet maždaug panašiai. Betyrinėjant bibliją, visuomet, sako, taip išeina...

– Na, jeigu taip, tai tu, – sakau, – Mėnke, tikrai jau būsi jo šventenybės pono Jehovos ministeris pirmininkas.

– Che-che-che! – krizeno patenkintas Mėnkė, – ne... kurgi aš... yra geresnių...