Bibelforscher – biblijos tyrinėtojas – tai buvo taip pat nusikaltimo ir arešto rūšis. Tačiau jie patys, bibelforšeriai, to nusikaltimu nelaikydavo, – jie tuo didžiuodavos.

Anketoje, kur buvo žymima religija, jie išdidžiai rašydavo: bibelforšeris.

Tai buvo protestantų sektantai, daugiausia pasidarbavę Rytprūsiuos ir Lenkijos žemėje. Daugumas jų buvo vokiečiai, bet buvo jų tarpe ir vienas kitas lenkas. Jų lageryje buvo nedaug, vos kelios dešimtys vyrų ir moterų, bet užtat visi jie buvo puikiai išsilaikę egzemplioriai, – vienas už kitą įdomesnis, ypač psichopatologui.

Bibelforšeriai vaikštinėjo su violetinės spalvos trikampiu.

Bibelforšeriai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, – kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis. Visi jie būdavo neišpasakytai plepūs, – plepumas, atrodo, buvo vienas esminių jų tikybos požymių. O jų vadovų liežuvis – stačiai nebūdavo kur dingti nuo jo! Dar nepažinodamas jų būdo, kartais, būdavo, netyčia prakalbindavau, – ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą, – kelias naktis iš eilės vaidenasi bibelforšeris. Nėra jokios galimybės baigti su jais kalba. Bet vieno dalyko jie negalėdavo pakęsti. Teologinio ginčo pačiame įkarštyje aš būdavo, pridedu pirštą prie kaktos ir labai susirūpinęs paklausiu:

– Na, gerai, aš sutinku, – aš visuomet su kiekvieno asilo nuomone sutikdavau, – aš sutinku, viskas gerai... Bet man viena tiktai neaišku – kokia kalba velniai pragare kalbasi savo tarpe ir su savo katorgininkais, kad ir bibelforšeriais?

Va, šio klausimo bibelforšeriai tai ir nepakęsdavo. Pyko ir spiaudės. Jie tuomet įsitikindavo, kad aš esu paskutinis latras, visiškai netinkąs būsimajai Jehovos karalystei, ir kad niekuomet iš manęs neišeis padorus bibelforšeris. Po tokio klausimo jie dūlindavo nuo manęs ir ilgesniam laikui palikdavo ramybėje.

Bibelforšeriai buvo labai smarkiai nusiteikę prieš popiežių ir iš viso prieš katalikus. Kam-kam, bet katalikam jie buvo jau iš anksto nužiūrėję vietą pragare – pačią nepadoriausią. Be to dar, jie visi buvo pacifistai. Atsisakydavo jie eiti į kariuomenę, ypač gi – į karą. Va, dėl šio pastarojo jų mokslo savumo ir nemėgo jų hitlerinė valdžia, grūdo juos į lagerį.

Štuthofo bibelforšerių dvasios vadovas, lyg ir vyskupas, buvo žemo ūgio, apyžilis platokas vyrukas, Mėnke [Mehnke] vadinamas, kilęs iš Rytprūsių, iš Lietuvos pasienio. Lageryje jisai garsėjo kaip vienas pačių gabiausių organizatorių ir melagių, – gyveno jisai puikiai, nors nuolat buvo varinėjamas iš vieno darbo į kitą. Jis visur visuomet sugebėdavo turtingai ir sočiai įsitaisyti. Ar tik nebus Jehova specialiai jį globojęs šiuo žygiu?

Pats jis savo pamokslais tikėjo ar netikėjo, griausmas jį žino, bet mum visiem nepaliaujamai skelbė, kad tučtuojau po karo įsigyvensianti žemėje pono Dievo karalystė. Pats Jehova žemės santvarkai vadovausiąs. Taip biblijoje esą parašyta. Na, gal ir ne visai taip, žodis žodin, bet maždaug panašiai. Betyrinėjant bibliją, visuomet, sako, taip išeina...

– Na, jeigu taip, tai tu, – sakau, – Mėnke, tikrai jau būsi jo šventenybės pono Jehovos ministeris pirmininkas.

– Che-che-che! – krizeno patenkintas Mėnkė, – ne... kurgi aš... yra geresnių...

Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: „O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministeriu pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?“

– Ne, Mėnke, – sakau aš jam, – aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...

– Perkūnas tave nutrenks ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, – papykdavo Menkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.

Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!

Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juodžkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinose]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana laisvai santykiauti su moterimis, – su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas esą eina pagal bibliją...

– Tai ką, – sakau aš jam, – tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?

– Che-che-che! – juokėsi Rabinezė. Tiesioginiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, – kas jį pagaliau gali žinoti?

Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.