Va, šio klausimo bibelforšeriai tai ir nepakęsdavo. Pyko ir spiaudės. Jie tuomet įsitikindavo, kad aš esu paskutinis latras, visiškai netinkąs būsimajai Jehovos karalystei, ir kad niekuomet iš manęs neišeis padorus bibelforšeris. Po tokio klausimo jie dūlindavo nuo manęs ir ilgesniam laikui palikdavo ramybėje.

Bibelforšeriai buvo labai smarkiai nusiteikę prieš popiežių ir iš viso prieš katalikus. Kam-kam, bet katalikam jie buvo jau iš anksto nužiūrėję vietą pragare – pačią nepadoriausią. Be to dar, jie visi buvo pacifistai. Atsisakydavo jie eiti į kariuomenę, ypač gi – į karą. Va, dėl šio pastarojo jų mokslo savumo ir nemėgo jų hitlerinė valdžia, grūdo juos į lagerį.

Štuthofo bibelforšerių dvasios vadovas, lyg ir vyskupas, buvo žemo ūgio, apyžilis platokas vyrukas, Mėnke [Mehnke] vadinamas, kilęs iš Rytprūsių, iš Lietuvos pasienio. Lageryje jisai garsėjo kaip vienas pačių gabiausių organizatorių ir melagių, – gyveno jisai puikiai, nors nuolat buvo varinėjamas iš vieno darbo į kitą. Jis visur visuomet sugebėdavo turtingai ir sočiai įsitaisyti. Ar tik nebus Jehova specialiai jį globojęs šiuo žygiu?

Pats jis savo pamokslais tikėjo ar netikėjo, griausmas jį žino, bet mum visiem nepaliaujamai skelbė, kad tučtuojau po karo įsigyvensianti žemėje pono Dievo karalystė. Pats Jehova žemės santvarkai vadovausiąs. Taip biblijoje esą parašyta. Na, gal ir ne visai taip, žodis žodin, bet maždaug panašiai. Betyrinėjant bibliją, visuomet, sako, taip išeina...

– Na, jeigu taip, tai tu, – sakau, – Mėnke, tikrai jau būsi jo šventenybės pono Jehovos ministeris pirmininkas.

– Che-che-che! – krizeno patenkintas Mėnkė, – ne... kurgi aš... yra geresnių...

Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: „O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministeriu pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?“

– Ne, Mėnke, – sakau aš jam, – aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...

– Perkūnas tave nutrenks ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, – papykdavo Menkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.

Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!

Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juodžkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinose]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana laisvai santykiauti su moterimis, – su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas esą eina pagal bibliją...

– Tai ką, – sakau aš jam, – tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?

– Che-che-che! – juokėsi Rabinezė. Tiesioginiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, – kas jį pagaliau gali žinoti?

Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.

Nežinia nuo kurių laikų lageryje riogsojo didžiulės senų batų ir klumpių stirtos. Iš tenai jisai ir imdavo savo darbą. Kartais, matyti, pasiimdavo ir iš kitų, tikresnių, šaltinių. Kas dieną jo komandos darbininkai atveždavo keletą vežimėlių taisytinų kojos šarvų. Už lašinių bryzelę, – lašiniai bibelforšeriam nedraudžiama, net patartina būdavo, – už lašinių bryzelę kasdien jis duodavo mum po maišą tokių batų. Gyvenome mes su juo visai kaimynystėje, per lentų sieną tiktai. Tais batais mes kūrendavome savo pečių, – kas pietus, kas jovalą sau kokį virdavo. Kūrenamų batų tarpe atsirasdavo ir visiškai gerų. Atsirasdavo net visiškai naujų kaliošų, kuriuos išdalindavome neturintiem apavo lietuviam kaliniam. Per bibelforšerio malonę malkomis per vasarą rūpintis nereikėjo, nors mūsų pečius kūrenos be pertraukos nuo ryto iki vakaro, – visų puodai gi netilpdavo iš karto ant pečiaus.

Kaimynystė su tuo bibelforšeriu buvo visiškai patogi. Vargas tiktai, kad iš tų senų klumpių blakės pro sieną lįsdavo ištisomis divizijomis. Ir baisiai alkanos jos buvo, kad jas kur perkūnas!

Tad, va, pas šitą kurpių po visų patikrinimų šeštadieniais ir rinkdavosi lagerio bibelforšerių parapija. Jie tenai susirinkę bibliją skaitė ir blynus kepė iš nuorganizuotos virtuvėje medžiagos, – tokie dalykai pagal jų įsitikinimą biblijai neprieštaravo. Bibliją jie man nuolat siūlydavo, bet blynų niekuomet neduodavo.