Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus – nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!
Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.
Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:
– Lauk! Lauk! Lauk!
Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.
Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.
– Tfu, niekšai kokie! – dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo – elektros motoro – pumpuoti vandenį lageriui.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasakotojas vaizduoja biblijos tyrinėtojus? Ar jis iš jų tik šaiposi, ar kai kuriuose mato ir tai, kas vertinga? Remkis ponios Belenke scena.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas su humoru rodo jų plepumą, tuščią puikybę ir veidmainiavimą: Mėnkė mato save Jehovos ministru pirmininku, o per susirinkimus blynais nesidalijama. Tačiau ponios Belenke scena kitokia: ji atsisako pasirašyti atsižadėjimą, šaukia viršininkui, kad budeliai patys atsidurs lageryje, ir Majeris išbėga iš savo kabineto. Galima skaityti, kad pasakotojas gerbia jų tvirtumą, net jei nepritaria jų tikėjimui. Tokie žmonės rodo, kad vidinė laisvė įmanoma ir nelaisvėje.
Rašiniui: TikėjimasLaisvėIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.