Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus – nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!

Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.

Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:

– Lauk! Lauk! Lauk!

Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.

Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.

– Tfu, niekšai kokie! – dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo – elektros motoro – pumpuoti vandenį lageriui.

XXXIII. Nuo klebono iki čigono

Geistliche – dvasininkai. Ši kalinių, tiksliau, arešto rūšis, Haftart, buvo įvesta tiktai 1944 metų vasarą. Iki šiol visi dvasininkai ėjo bendra tvarka kaip politiniai nusikaltėliai, buvo bendrai varomi prie darbų ir mušami. Dabar jiem lagerio darbas nebebuvo privalomas, tik kas norėjo – savo noru galėjo dirbti. Kas norėjo – galėjo sau trintis be darbo po lagerį ir politikuoti. Dabar jie galėjo net savo tikybines apeigas atlikinėti. Žinoma, slaptai ar pusiau slaptai, bet vis dėlto galėjo. Seniau apie tai ir pagalvoti buvo sunku.

1942 metais buvo kaliniam paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegu išsirikiuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto – tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė.

1944 metais kunigų lageryje buvo devynetas: du lietuviai, vienas vokietis, visi kiti – lenkai su kašubais.

Kadangi bibelforšeriai kunigų luomo nepripažindavo, tai Majeris ir Mėnkės su Rabineze nepripažino kunigais dvasininkais, – jie turėjo likti paprasti eiliniai kaliniai. Jie kartais net galvojo: ar nebūtų gerai šiek tiek reformuoti bibelforšerizmo mokslas – imti ir pripažinti dvasininkų pirmenybę?

Dvasininkai dėvėjo raudoną trikampį, kaip visi politiniai kaliniai.

Asoziale – asocialusai elementas. Jie dar kartais buvo vadinami Arbeitsscheue – darbo vengią, tinginiai, taip sakant. Jų buvo nedaug. Visi vokiečiai. Jų tarpe – keletas prostitučių.

Pats žymiausias asocialinių tarpe buvo Estijos vokietis Edgaras Mileris [Edgar Miller]. Pagal išeitą mokslą – aptiekininkas, Estijos kariuomenėje prisitarnavęs iki vyresniojo leitenanto ar kapitono laipsnio, buvęs, kaip jis pats gyrėsi, Estijos žymiausio generolo, Laidonerio, sekretorius, ar bent jo raštinėje dirbęs, – gerai mokėjęs estiškai, latviškai, rusiškai.

Lagerin pateko už neišbrendamą girtuoklystę. Ir lageryje – retai kada išsipagiriodavo. Kaip labai linksmo būdo girtuoklėlis jis lageryje buvo gana mėgiamas kolega.

Ilgą laiką jisai buvo lagerio SS ligoninės aptiekininkas. Kartą išlakė jisai visą buvusį aptiekoje spiritą, pridarė skandalų ir nugriuvo prie lagerio iškilmingųjų vartų. Rado jį tenai begulintį Majeris su Chemnicu, – niurkė jie jį, niurkė, prie šulinio pritempę! Chemnicas Milerį laikė, Majeris vandenį pumpavo – ir nieko negalėjo jie jam padaryti! Guli Mileris kryžiumi prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!

Majeris su Chemnicu pasodina Milerį klane, iš šonų plytomis paremia – niekas negelbsti: keikiasi Mileris visokiais neregėtais velniais ir vėl gula atgal į klaną. Kad jis tame klane neprilaktų, pats Majeris nutempė jį už kojos į patvorį ir paliko pernakt tenai pagirioti. Milerio laimei šiltas ruduo buvo. Kitą rytą ėmė jį tvarkyti dežuruojąs feldfebelis, Petersas toksai. Nusivarė jis jį į pirtį, pastatė prie sienos, pasiėmė ugniagesio kišką ir paleido šalto vandenėlio srovę į tą asocialųjį elementą.

– Hilfe! Hilfe! Hilfe! – atseit, pagalbos! – bliauna Mileris, kiek išgalėdamas, bet prie sienos turi stovėti.