Pats žymiausias asocialinių tarpe buvo Estijos vokietis Edgaras Mileris [Edgar Miller]. Pagal išeitą mokslą – aptiekininkas, Estijos kariuomenėje prisitarnavęs iki vyresniojo leitenanto ar kapitono laipsnio, buvęs, kaip jis pats gyrėsi, Estijos žymiausio generolo, Laidonerio, sekretorius, ar bent jo raštinėje dirbęs, – gerai mokėjęs estiškai, latviškai, rusiškai.

Lagerin pateko už neišbrendamą girtuoklystę. Ir lageryje – retai kada išsipagiriodavo. Kaip labai linksmo būdo girtuoklėlis jis lageryje buvo gana mėgiamas kolega.

Ilgą laiką jisai buvo lagerio SS ligoninės aptiekininkas. Kartą išlakė jisai visą buvusį aptiekoje spiritą, pridarė skandalų ir nugriuvo prie lagerio iškilmingųjų vartų. Rado jį tenai begulintį Majeris su Chemnicu, – niurkė jie jį, niurkė, prie šulinio pritempę! Chemnicas Milerį laikė, Majeris vandenį pumpavo – ir nieko negalėjo jie jam padaryti! Guli Mileris kryžiumi prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!

Majeris su Chemnicu pasodina Milerį klane, iš šonų plytomis paremia – niekas negelbsti: keikiasi Mileris visokiais neregėtais velniais ir vėl gula atgal į klaną. Kad jis tame klane neprilaktų, pats Majeris nutempė jį už kojos į patvorį ir paliko pernakt tenai pagirioti. Milerio laimei šiltas ruduo buvo. Kitą rytą ėmė jį tvarkyti dežuruojąs feldfebelis, Petersas toksai. Nusivarė jis jį į pirtį, pastatė prie sienos, pasiėmė ugniagesio kišką ir paleido šalto vandenėlio srovę į tą asocialųjį elementą.

– Hilfe! Hilfe! Hilfe! – atseit, pagalbos! – bliauna Mileris, kiek išgalėdamas, bet prie sienos turi stovėti.