Geistliche – dvasininkai. Ši kalinių, tiksliau, arešto rūšis, Haftart, buvo įvesta tiktai 1944 metų vasarą. Iki šiol visi dvasininkai ėjo bendra tvarka kaip politiniai nusikaltėliai, buvo bendrai varomi prie darbų ir mušami. Dabar jiem lagerio darbas nebebuvo privalomas, tik kas norėjo – savo noru galėjo dirbti. Kas norėjo – galėjo sau trintis be darbo po lagerį ir politikuoti. Dabar jie galėjo net savo tikybines apeigas atlikinėti. Žinoma, slaptai ar pusiau slaptai, bet vis dėlto galėjo. Seniau apie tai ir pagalvoti buvo sunku.

1942 metais buvo kaliniam paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegu išsirikiuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto – tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė.

1944 metais kunigų lageryje buvo devynetas: du lietuviai, vienas vokietis, visi kiti – lenkai su kašubais.

Kadangi bibelforšeriai kunigų luomo nepripažindavo, tai Majeris ir Mėnkės su Rabineze nepripažino kunigais dvasininkais, – jie turėjo likti paprasti eiliniai kaliniai. Jie kartais net galvojo: ar nebūtų gerai šiek tiek reformuoti bibelforšerizmo mokslas – imti ir pripažinti dvasininkų pirmenybę?

Dvasininkai dėvėjo raudoną trikampį, kaip visi politiniai kaliniai.

Asoziale – asocialusai elementas. Jie dar kartais buvo vadinami Arbeitsscheue – darbo vengią, tinginiai, taip sakant. Jų buvo nedaug. Visi vokiečiai. Jų tarpe – keletas prostitučių.

Pats žymiausias asocialinių tarpe buvo Estijos vokietis Edgaras Mileris [Edgar Miller]. Pagal išeitą mokslą – aptiekininkas, Estijos kariuomenėje prisitarnavęs iki vyresniojo leitenanto ar kapitono laipsnio, buvęs, kaip jis pats gyrėsi, Estijos žymiausio generolo, Laidonerio, sekretorius, ar bent jo raštinėje dirbęs, – gerai mokėjęs estiškai, latviškai, rusiškai.

Lagerin pateko už neišbrendamą girtuoklystę. Ir lageryje – retai kada išsipagiriodavo. Kaip labai linksmo būdo girtuoklėlis jis lageryje buvo gana mėgiamas kolega.

Ilgą laiką jisai buvo lagerio SS ligoninės aptiekininkas. Kartą išlakė jisai visą buvusį aptiekoje spiritą, pridarė skandalų ir nugriuvo prie lagerio iškilmingųjų vartų. Rado jį tenai begulintį Majeris su Chemnicu, – niurkė jie jį, niurkė, prie šulinio pritempę! Chemnicas Milerį laikė, Majeris vandenį pumpavo – ir nieko negalėjo jie jam padaryti! Guli Mileris kryžiumi prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!

Majeris su Chemnicu pasodina Milerį klane, iš šonų plytomis paremia – niekas negelbsti: keikiasi Mileris visokiais neregėtais velniais ir vėl gula atgal į klaną. Kad jis tame klane neprilaktų, pats Majeris nutempė jį už kojos į patvorį ir paliko pernakt tenai pagirioti. Milerio laimei šiltas ruduo buvo. Kitą rytą ėmė jį tvarkyti dežuruojąs feldfebelis, Petersas toksai. Nusivarė jis jį į pirtį, pastatė prie sienos, pasiėmė ugniagesio kišką ir paleido šalto vandenėlio srovę į tą asocialųjį elementą.

– Hilfe! Hilfe! Hilfe! – atseit, pagalbos! – bliauna Mileris, kiek išgalėdamas, bet prie sienos turi stovėti.

Pirties patalpoje pribėgo Mileriui vandens jau iki kelių, bet šalta srovė jį vis pliekia ir pliekia. Milžiniškos sveikatos žmogus išlaiko šitokią srovę tiktai apie pusvalandį, o ko gi norėti iš Milerio, to vargšo girtuoklėlio? Mileris stačiai padūkusiu ožiu kriokia, bet kriokia ir SS feldfebelis Petersas.

– Tu, driskių kuily, išlakei visą spiritą! Man tai – nė lašelio nepalikai! Manai, man tai nereikia gerti?!

Po šios nelaimės Mileris iš SS aptiekos, žinoma, išlėkė lauk, bet vis dėlto jis lageryje visuomet gaudavo tokias vietas, kur galėdavo įvairius daiktus organizuoti. Tuos daiktus jisai prašmugeliuodavo už lagerio sienų, gaudavo už tai spirito ir būdavo girtas.

Eina, būdavo, Mileris per lagerį, bliauna visa gerkle girtas dainas – ir ką tu jam padarysi, latrui tokiam?!

Ilgainiui valdžia į tą girtuoklėlį nebekreipė dėmesio, – bausi jį ar nebausi – vis tiek pasilaks.

Erziehung – auklėjamasai areštas. Tai buvo išimtina kalinių kategorija. Jie būdavo atsiunčiami į lagerį aprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių. Tai buvo vis šiokie ar tokie darbininkai, atsiunčiami pagal darbdavio skundą: ar jie esą tinginiavę, ar darbdavį iškolioję, ar į snukį jiem užvažiavę, ar duonos plutą pavogę, ar be leidimo pasišalinę iš darbovietės – sau atostogų pasidarę, ar laiku į darbą grįžti pavėlavę, ar iš transporto pabėgę. Kartais ūkininkas norėjo kuriam laikui darbininku nusikratyti, kad nereikėtų jis maitinti ir alga jam mokėti: atsiunčia darbininką į lagerį, iš kur vėliau jį pasiima, – paleidžiamasai iš lagerio turi grįžti į seną darbovietę.