Gdansko srities kalėjimai buvo perpildyti, o reikalingųjų patupdyti skaičius buvo neišsemiamas. Todėl daugelį suimtųjų lyg į viešbutį atgabendavo į lagerį. Jie buvo visi tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Jie trikampio taip pat neturėjo. Ir numerį nešiojo ne ant krūtinės, bet ant kairės rankovės. Tai buvo vis daugiausia lenkai – gryni ir įvokietinti. Juos gestapas smarkiai tardydavo. Atveždavo taip nutardytus, kad jie ir ant kojų nebepastovėdavo. Kitus atveždavo su kabalduojančiomis mėsomis, su gangrena. Kiti, vos atvežti, – tuojau mirdavo. Gdansko gestapas buvo įsitaisąs atveždinėti jau visiškai nutardytus – nebegyvus. Tokių sužalotų ir nutardytų atveždavo taip daug, kad net Heidelis ėmė piktintis, – tiesa, tiktai 1944 metų viduvasarį. Kartą jis net raportą parašė į Berlyną, kodėl lageryje mirimų toks didelis skaičius. Esą gestapas kaltas – užmuštus žmones atvežąs! Ir dar daugiau pasiuto Heidelis: pridėjo liudininkų parodymus, net fotografines nuotraukas.

Nuo to meto gestapas liovėsi numirėlius į lagerį begabenąs.

Retas kuris iš policinių kalinių po tardymo buvo paleidžiamas kaip nekaltas. Daugumas jų buvo pervedama į politinių kalinių kategoriją – lageris iki karo pabaigos. Kiti gi tardomųjų padėtyje sėdėjo po dvejus ir daugiau metų. Kiti iš jų ir savanoriškai mirti sugebėdavo, kitus gi – pagal oficialius papročius – gražiai iškilmingai pakardavo.

Rotspanier – raudonieji ispanai, vaikščioję su raudonu trikampiu. Ispaniškojo kraujo juose žinoma, nė kiek nebuvo; Tai buvo tiktai įvairių tautų žmonės, dalyvavę Ispanijos pilietiniame kare. Štuthofe jų buvo nedaug.

Aus der Wehrmacht – iš vokiečių kariuomenės. Tai buvo beveik vieni vokiečių jūrininkai. Didžioji jų dauguma į lagerį pateko už vagystes, bet vis tiek jie nešiodavo raudoną trikampį, – buvo, atseit, politiniai nusikaltėliai.

Kriegsgefangene – karo belaisviai. Ši kategorija atsirado tiktai 1944 metų rudeniop. Iki šiol tokių Štuthofe nebuvo. Karo belaisviai sėdėdavo specialiuose lageriuose, iš kurių pabaudai už nusikaltimus buvo siunčiami į koncentracijos lagerius ir čia jie, gaudami raudoną trikampį, buvo traktuojami lygiai su kitais katorgininkais. Su lenkais darydavo dar kitaip. Lenkų, karo belaisvių, atsiklausdavo, ar nenori kas grįžti namo? Norinčius – paleisdavo ir išduodavo jiem tinkamus dokumentus. Tačiau pakeliui į namus pagaudavo juos gestapas ir gabendavo į mūsų lagerį jau nebe kaip karo belaisvius, bet kaip eilinius civilius lenkų nusikaltėlius. Tokiu būdu ir tarptautinės sutartys buvo išlaikytos, ir lenkai – dūmais paleisti.

Pirmieji mūsų karo belaisviai – tai buvo trisdešimt lenkių, Varšuvos sukilimo dalyvių, atvažiavusių pas mus pilnoje karinėje uniformoje. Viena jų buvo net nėščia, lageryje netrukus laimingai kareivį pagimdžiusi. Jos visos su prieaugliu turėjo taip pat raudoną trikampį.

§ 175 arba Homosexuale. Homoseksualistai buvo išimtinai vokiečiai. Vaikščiojo su ružavais trikampiais. Kiti, net lageryje begyvendami, raudoną ar juodą trikampį turėjo pakeisti į ružavą. Kai 1944 metais susiorganizavo lagerio orkestrėlis, jo dirigentas buvo taip pat su ružavu trikampiu. Jis buvo toks šlykštus, kad net jo muzikos nebuvo galima klausyti.

Publika, kad ją kur perkūnas parautų!

Berufsverbrecher – nusikaltėlis iš profesijos. Nešiojo žalią trikampį, smailagaliu žemyn. Tai vėl buvo vieni vokiečiai. Publika – atitinkanti savo pavadinimą, teisme pabuvojusi ne mažiau penkių kartų. Jų buvo keli šimtai. Palyginti – ne taip jau daug, bet užtat visi buvo jie labai smarkūs, daugiariopai patyrę bernužėliai. Tai buvo tikra Chemnico leibgvardija. Atsakingesniais momentais jis ja visiškai pasikliaudavo, ir ji jo niekuomet neapvylė. Todėl jie ir galėjo taip be atodairos savavaliauti po lagerį. Jie visi buvo įsitikinę, kad, karui pasibaigus, išeis į laisvę. Paprastai jie buvo vadinami Befau – BV.

Polizeisicherungsverwahrte, žymimi PSV – laikomi lageryje, kad policinė jų priežiūra būtų saugesnė. Jie turėjo taip pat žalią trikampį, tik jo smailagalys buvo aukštyn atverstas. Jie visi už kriminalinius nusikaltimus buvo teismo nuteisti katorgos darbam iki gyvos galvos. Jiem nebuvo nė mažiausios vilties kada nors gyviem išeiti iš lagerio. Bet jie laikėsi daug kukliau negu profesionalai nusikaltėliai. Ne kartą jie buvo tiktai tragiškai susidėjusių aplinkybių aukos. Jų buvo kelios dešimtys, vis vokiečiai, jau pagyvenę, paliegę žmonės. Jų tarpe buvo vienas lenkas ir vienas lietuvis, kurpius iš Seirijų, – labai geros širdies žmogelis, perkūnas jį žino, už ką į tokią nelaimę patekęs. Į šiuos PSV buvo žiūrima kaip į pačius didžiausius nusikaltėlius, bet jie, išskiriant vieną kitą, buvo nepalyginti padoresni už daugelį BV.

Visų šitų žaliukų tarpe pasitaikydavo kartais ir labai įdomių vyrų, – nebekalbant jau apie galvažudžius.

Buvo, pavyzdžiui, toksai Vilis Braunas [Willi Braun], geras mano bičiulis, dirbęs virtuvėje ir man tabokos sunkų netabokį metą priorganizuodavęs.