Berufsverbrecher – nusikaltėlis iš profesijos. Nešiojo žalią trikampį, smailagaliu žemyn. Tai vėl buvo vieni vokiečiai. Publika – atitinkanti savo pavadinimą, teisme pabuvojusi ne mažiau penkių kartų. Jų buvo keli šimtai. Palyginti – ne taip jau daug, bet užtat visi buvo jie labai smarkūs, daugiariopai patyrę bernužėliai. Tai buvo tikra Chemnico leibgvardija. Atsakingesniais momentais jis ja visiškai pasikliaudavo, ir ji jo niekuomet neapvylė. Todėl jie ir galėjo taip be atodairos savavaliauti po lagerį. Jie visi buvo įsitikinę, kad, karui pasibaigus, išeis į laisvę. Paprastai jie buvo vadinami Befau – BV.

Polizeisicherungsverwahrte, žymimi PSV – laikomi lageryje, kad policinė jų priežiūra būtų saugesnė. Jie turėjo taip pat žalią trikampį, tik jo smailagalys buvo aukštyn atverstas. Jie visi už kriminalinius nusikaltimus buvo teismo nuteisti katorgos darbam iki gyvos galvos. Jiem nebuvo nė mažiausios vilties kada nors gyviem išeiti iš lagerio. Bet jie laikėsi daug kukliau negu profesionalai nusikaltėliai. Ne kartą jie buvo tiktai tragiškai susidėjusių aplinkybių aukos. Jų buvo kelios dešimtys, vis vokiečiai, jau pagyvenę, paliegę žmonės. Jų tarpe buvo vienas lenkas ir vienas lietuvis, kurpius iš Seirijų, – labai geros širdies žmogelis, perkūnas jį žino, už ką į tokią nelaimę patekęs. Į šiuos PSV buvo žiūrima kaip į pačius didžiausius nusikaltėlius, bet jie, išskiriant vieną kitą, buvo nepalyginti padoresni už daugelį BV.

Visų šitų žaliukų tarpe pasitaikydavo kartais ir labai įdomių vyrų, – nebekalbant jau apie galvažudžius.

Buvo, pavyzdžiui, toksai Vilis Braunas [Willi Braun], geras mano bičiulis, dirbęs virtuvėje ir man tabokos sunkų netabokį metą priorganizuodavęs.