1919 metais jisai buvo bermontininkas, veikęs Šiaulių apskrityje. Plačiai pasakodavo jisai, kaip jie ten turtą grobdavo ir prisigrobę jį realizuodavo. Šitą visą operaciją jie vadindavo: rubeln.

– Nemanyk, – sako jis man, – kad kiti bermontininkai buvo kitokie. Visi buvo tokie kaip aš. Visi buvo vagys!

Jo bėdos prasidėjo, kai 1924 ar 25 metais anglam, okupavusiem tuomet Kelną, nudžiovė keletą motociklų. Pagavę jį anglai ir perdavę vokiečių policijai. Po vokiečių lagerius išsibastė jisai dvylika metų, perėjo pačius baisiausius – Mathauzeną, Guseną!

Kai jis pasakojo savo išgyvenimus tuose lageriuose, net mum, Štuthofo piliečiam, plaukai šiaušėsi. Civilinė publika, nemačiusi lagerių, jo žodžiais, žinoma, niekuomet nepatikėtų, nors jis pasakojo gryniausią tiesą. Po visų ilgamečių pragariškų išgyvenimų jis nenustojo nei humoro, nei reinietiško sąmojo. Jis vis svajojo, pasibaigus karui, išeisiąs į laisvę:

– Kokią dešimtį metelių tai bent gražiai dar pavaginėsiu, – kalbėjo jis man bičiuliškai, – tiek metų išbuvęs lageriuose, aš negi kvailas darbą dirbti!

Į tokius vagis galvažudžius, kaip Zelionkė, Vilis Braunas žiūrėjo iš aukšto, su panieka:

– Et! Tie vaikigaliai, – kalbėjo jis, – tiktai gadina mūsų, padoriųjų vagių, gerą vardą! Kas tai matė – mušti žmones! Gražiai viskas daryti reikia. Elegantiškai. Su skoniu!

Kartą sėdi Vilis Braunas mūsų raštinėje ir cigaretę čiulpia. Netikėtai užėjęs Chemnicas randa jį darbo metu berūkantį.

– Tai ką, Vili, – sako jam Chemnicas, – rūkai?

– Rūkau, pone raportfiureri.

– Žinai, Vili, kad aš tau už tokius darbus galiu į kailį įkrėsti?

– Pone raportfiureri, aš puikiai žinau, kad tamsta to nepadarysi.

– Na, na? – stebisi Chemnicas, – iš kur pas tave tokios žinios?

– Kaipgi tamsta galėtum eiti prieš savo darbdavį?

– Cho, Vili, tu bene girtas esi ar pasiutai?