Tokia reforma tegalėjo turėti vienintelę prasmę – pasiruošimą būsimai atsakomybei dėl veiksmų su svetimais piliečiais.

Sąjungininkai taip pat įvairiem darbam mobilizuodavo svetimų valstybių piliečius. Tam reikalui ir vokiečiai paruošė knygas:

– Va, prašom, ir pas mus, kaip pas žmones... čia, matote, vis rusų ir lenkų kilmės civiliniai darbininkai, – čia jokių kalinių nėra... Taip pat kaip pas jus...

XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga

Lageryje buvo dvidešimt keturių ar šešių tautų nariai, skaitant SSSR visas tautas – ukrainiečius, gudus, gruzinus, totorius, mordvinus, kirgizus ir t. t. – rusais, kaip tai lageryje buvo daroma.

Visą laiką savo skaičiumi vyravo lenkai – ir lageris jų žemėje buvo išbudavotas, – jis buvo skirtas jiem aptarnauti. Savaime, ir jų prieauglis buvo pats didžiausias. Lenkus čia atvarydavo iš įvairių gestapo įstaigų: Gdansko, Karaliaučiaus, Bydgoščo, Stargardo, Plocko, Grudziondzo, Kartūzų, Torunės ir daugelio kitų vietų.

Antrąją vietą skaičiaus atžvilgiu užėmė rusai, trečią – vokiečiai, ketvirtą – lietuviai. Tačiau 1943 metų pačioj pabaigoj lietuvius ir vokiečius staiga nukonkuravo ir ėmė lenktyniauti su rusais ir lenkais – latviai. Staiga iš Rygos jų atbildino per vieną kartą ištisus tris tūkstančius. Tai buvo įvairiaplaukė publika. Jos tarpe buvo nemaža ir rusų, bet kadangi jie buvo Latvijos piliečiai, mokėjo latviškai, jie buvo užrašomi latviais.

Latviai iš pat pradžios lageryje laikėsi labai išdidžiai, didžiavosi savo latviška kilme. Laikėsi visuomet būreliais savo tarpe, stengėsi net latviškas darbo komandas sudarinėti. Jie nuolat dainuodavo latviškas dainas – ir lageryje betupėdami, ir eidami į darbą, ir grįždami iš jo, vis traukdavo dainą su priemiestiniu refrenu: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Traukė latviai savo dainą, rimdzimdziavo, nors tasai refrenas daugybę nemalonumų jiem pridarydavo...

1944 metų kovo mėnesį atėjo įsakymas du tūkstančius kalinių pasiųsti į Mathauzeno koncentracijos lagerį – uolų skaldymo darbam, itin sunkiem. Kalinių parinkimas priklausė nuo lagerio pareigūnų – SS ir kalinių, dirbusių administracijoje. Per tris dienas buvo surinkta du tūkstančiu kalinių, – ir jie buvo – visi latviai.

Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Štuthofas, bet vis dėlto jis toli gražu buvo ne Mathauzenas, – toji skerdykla akmenų skaldyklose!

Išvykus latviam, lietuviai užėmė vėl ketvirtą vietą. Lietuvių skaičius čionai buvo maždaug pastovus, laikėsi apie tris šimtus. Vieni išmirdavo, jų vieton maždaug tiek pat atsiųsdavo naujų – taip ir susibalansuodavo.

1944 metų ankstyvą pavasarį atvežė 165 danus. Iki tam laikui jie gyveno Danijos lageriuose internuoti, kaip sanatorijoje. Kiekvienas bene kambarį tenai turėjo. Vienas jų, tenai sėdėdamas, sugebėjo ne tiktai oficialiai vesti, bet ir išsiskirti su jaunąja žmonele, – menininkas jis buvo, teatro dekoratorius.