Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Štuthofas, bet vis dėlto jis toli gražu buvo ne Mathauzenas, – toji skerdykla akmenų skaldyklose!

Išvykus latviam, lietuviai užėmė vėl ketvirtą vietą. Lietuvių skaičius čionai buvo maždaug pastovus, laikėsi apie tris šimtus. Vieni išmirdavo, jų vieton maždaug tiek pat atsiųsdavo naujų – taip ir susibalansuodavo.

1944 metų ankstyvą pavasarį atvežė 165 danus. Iki tam laikui jie gyveno Danijos lageriuose internuoti, kaip sanatorijoje. Kiekvienas bene kambarį tenai turėjo. Vienas jų, tenai sėdėdamas, sugebėjo ne tiktai oficialiai vesti, bet ir išsiskirti su jaunąja žmonele, – menininkas jis buvo, teatro dekoratorius.

Danai – daugiausia buvo komunistinė ar komunistuojanti publika, socialdemokratai ir Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Darbininkai, meisteriai, amatininkai, jūrininkai. Buvo ir keli savivaldybių veikėjai, inžinieriai, advokatai, vienas dailininkas ir vienas – puikus šachmatistas. Vokiečių valdžia nutarė, kad jie Danijos lageryje per gerai gyvena. Gabeno juos Vokietijon sukimštus į laivo dugną, kaip silkes. Vežant per Vokietiją traukiniu, tris dienas jiem nedavė nė lašelio vandens. Jie prašė gerti. Atneša, būdavo, esesininkas kibirą vandens – ir išpila žemėn ties traukinio langais, – atseit, pasižiūrėkite, kaip vandenėlis žemėn sunkiasi... Danai Štuthofe sudarė savo grupę, buvo apgyvendinti visi kartu, viename bloke. Jie palyginti buvo daug geriau traktuojami negu visi kiti politiniai katorgininkai. Niekas jų nemušė, niekas jų beprasmiškai negainiojo, nepersekiojo. Jie gaudavo net daniškus laikraščius. Tiesa, ir jų laikraščiai ėjo hitlerinės cenzūros priežiūroje, bet juose buvo vis dėlto nepalyginti daugiau žinių negu vokiškoje spaudoje. Danai Štuthofe savo daniška kilme nesididžiavo, eidami vergo pareigas, budelių priežiūroje savo tautinių dainų nedainuodavo... Danais niekas nesijuokė. Danus visi gerbė ir mylėjo. Mūsų su jais santykiai buvo kuo geriausi. Kai jie atvyko į lagerį, mes buvome jau seni katorgininkai, mes jau mokėjome lageryje gyventi, – mes jau galėjome ir danam šiek tiek padėti. Kiek vėliau danai pradėjo reguliariai gauti iš savo Raudonojo Kryžiaus siuntinius, – jie mum nepaliko skolingi už pirmąją pagalbą. Kai kurie danai mūsų bloke jautėsi kaip pas artimiausius gimines.

1944 metų vasario pabaigoj atvarė mum apie porą šimtų prancūzų... vokiečių SS uniformoje! Seniau lageryje sėdėjusiem prancūzam plaukai pakaušiuose pasišiaušė, – jų tarpe buvo labai padorių vyrų. Jie tučtuojau mum pranešė, kad su naujais atvykėliais jie nieko bendra neturi, nes tie atvykėliai tiktai gėdą prancūzam darą.

Tieji atvykėliai – tai buvo įvairiose pakampėse surinktas prancūziškas šlamštas. Jie visi puikiai žinojo, kad atgimusioje Prancūzijoje vietos jiem nebebus, – jie ir nenorėjo jos atgimimo. Tai puikiai žinojo ir vokiečių valdžia, ir lagerio administracija. Netrukus tiem prancūzam buvo pasiūlyta laisvė, kad jie eitų tiktai savanoriais į frontą pakariauti. Daugumas jų įsirašydino ir išvažiavo. Apie trys dešimtys vis dėlto atsisakė važiuoti, – liko lageryje ir buvo geri kolegos.

1944 metų rudeniop vėl pradėjo traukti į lagerį šimtais... latviai, pilnoje SS uniformoje, su savo feldfebeliais ir karininkais. Ir jie apsigyveno krūvoj, savo SS pulkininko priežiūroj, kuris juos mušdavo kaip ciuckas. Apsigyveno krūvoj – ir vėl po lagerį pasklido tas nevalyvasai: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Vokiška SS uniforma ir tasai refrenas – jau būtų visiškai pakankama priežastis, kad lagerio visuomenė būtų neigiamai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu.

Atvarinėti ėmė ir estų būrius. Kartą blokavui vienas estas naujokas trupučiuką kažkodėl nepatiko, – blokąvas rėžė estui kaip ir pridera naujokui rėžti. Estas pakraipė galvą, – jis gi buvo naujokas. Jis nežinojo, kad blokavas yra labai didelė valdžia. Jam tai labai nepatiko. Jis susiraukė.

– Ar tau dažnai taip užeina? – pasiklausė jisai blokavo ir davė jam trupučiuką grąžos.

Baisiai nusistebėjo blokavas, gavęs per snukį. Nuvirto jisai po stalu. Guli jisai po stalu ir sako: oi-oi!