Gdansko srities kalėjimai buvo perpildyti, o reikalingųjų patupdyti skaičius buvo neišsemiamas. Todėl daugelį suimtųjų lyg į viešbutį atgabendavo į lagerį. Jie buvo visi tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Jie trikampio taip pat neturėjo. Ir numerį nešiojo ne ant krūtinės, bet ant kairės rankovės. Tai buvo vis daugiausia lenkai – gryni ir įvokietinti. Juos gestapas smarkiai tardydavo. Atveždavo taip nutardytus, kad jie ir ant kojų nebepastovėdavo. Kitus atveždavo su kabalduojančiomis mėsomis, su gangrena. Kiti, vos atvežti, – tuojau mirdavo. Gdansko gestapas buvo įsitaisąs atveždinėti jau visiškai nutardytus – nebegyvus. Tokių sužalotų ir nutardytų atveždavo taip daug, kad net Heidelis ėmė piktintis, – tiesa, tiktai 1944 metų viduvasarį. Kartą jis net raportą parašė į Berlyną, kodėl lageryje mirimų toks didelis skaičius. Esą gestapas kaltas – užmuštus žmones atvežąs! Ir dar daugiau pasiuto Heidelis: pridėjo liudininkų parodymus, net fotografines nuotraukas.

Nuo to meto gestapas liovėsi numirėlius į lagerį begabenąs.

Retas kuris iš policinių kalinių po tardymo buvo paleidžiamas kaip nekaltas. Daugumas jų buvo pervedama į politinių kalinių kategoriją – lageris iki karo pabaigos. Kiti gi tardomųjų padėtyje sėdėjo po dvejus ir daugiau metų. Kiti iš jų ir savanoriškai mirti sugebėdavo, kitus gi – pagal oficialius papročius – gražiai iškilmingai pakardavo.

Rotspanier – raudonieji ispanai, vaikščioję su raudonu trikampiu. Ispaniškojo kraujo juose žinoma, nė kiek nebuvo; Tai buvo tiktai įvairių tautų žmonės, dalyvavę Ispanijos pilietiniame kare. Štuthofe jų buvo nedaug.

Aus der Wehrmacht – iš vokiečių kariuomenės. Tai buvo beveik vieni vokiečių jūrininkai. Didžioji jų dauguma į lagerį pateko už vagystes, bet vis tiek jie nešiodavo raudoną trikampį, – buvo, atseit, politiniai nusikaltėliai.

Kriegsgefangene – karo belaisviai. Ši kategorija atsirado tiktai 1944 metų rudeniop. Iki šiol tokių Štuthofe nebuvo. Karo belaisviai sėdėdavo specialiuose lageriuose, iš kurių pabaudai už nusikaltimus buvo siunčiami į koncentracijos lagerius ir čia jie, gaudami raudoną trikampį, buvo traktuojami lygiai su kitais katorgininkais. Su lenkais darydavo dar kitaip. Lenkų, karo belaisvių, atsiklausdavo, ar nenori kas grįžti namo? Norinčius – paleisdavo ir išduodavo jiem tinkamus dokumentus. Tačiau pakeliui į namus pagaudavo juos gestapas ir gabendavo į mūsų lagerį jau nebe kaip karo belaisvius, bet kaip eilinius civilius lenkų nusikaltėlius. Tokiu būdu ir tarptautinės sutartys buvo išlaikytos, ir lenkai – dūmais paleisti.

Pirmieji mūsų karo belaisviai – tai buvo trisdešimt lenkių, Varšuvos sukilimo dalyvių, atvažiavusių pas mus pilnoje karinėje uniformoje. Viena jų buvo net nėščia, lageryje netrukus laimingai kareivį pagimdžiusi. Jos visos su prieaugliu turėjo taip pat raudoną trikampį.

§ 175 arba Homosexuale. Homoseksualistai buvo išimtinai vokiečiai. Vaikščiojo su ružavais trikampiais. Kiti, net lageryje begyvendami, raudoną ar juodą trikampį turėjo pakeisti į ružavą. Kai 1944 metais susiorganizavo lagerio orkestrėlis, jo dirigentas buvo taip pat su ružavu trikampiu. Jis buvo toks šlykštus, kad net jo muzikos nebuvo galima klausyti.

Publika, kad ją kur perkūnas parautų!

Berufsverbrecher – nusikaltėlis iš profesijos. Nešiojo žalią trikampį, smailagaliu žemyn. Tai vėl buvo vieni vokiečiai. Publika – atitinkanti savo pavadinimą, teisme pabuvojusi ne mažiau penkių kartų. Jų buvo keli šimtai. Palyginti – ne taip jau daug, bet užtat visi buvo jie labai smarkūs, daugiariopai patyrę bernužėliai. Tai buvo tikra Chemnico leibgvardija. Atsakingesniais momentais jis ja visiškai pasikliaudavo, ir ji jo niekuomet neapvylė. Todėl jie ir galėjo taip be atodairos savavaliauti po lagerį. Jie visi buvo įsitikinę, kad, karui pasibaigus, išeis į laisvę. Paprastai jie buvo vadinami Befau – BV.

Polizeisicherungsverwahrte, žymimi PSV – laikomi lageryje, kad policinė jų priežiūra būtų saugesnė. Jie turėjo taip pat žalią trikampį, tik jo smailagalys buvo aukštyn atverstas. Jie visi už kriminalinius nusikaltimus buvo teismo nuteisti katorgos darbam iki gyvos galvos. Jiem nebuvo nė mažiausios vilties kada nors gyviem išeiti iš lagerio. Bet jie laikėsi daug kukliau negu profesionalai nusikaltėliai. Ne kartą jie buvo tiktai tragiškai susidėjusių aplinkybių aukos. Jų buvo kelios dešimtys, vis vokiečiai, jau pagyvenę, paliegę žmonės. Jų tarpe buvo vienas lenkas ir vienas lietuvis, kurpius iš Seirijų, – labai geros širdies žmogelis, perkūnas jį žino, už ką į tokią nelaimę patekęs. Į šiuos PSV buvo žiūrima kaip į pačius didžiausius nusikaltėlius, bet jie, išskiriant vieną kitą, buvo nepalyginti padoresni už daugelį BV.

Visų šitų žaliukų tarpe pasitaikydavo kartais ir labai įdomių vyrų, – nebekalbant jau apie galvažudžius.

Buvo, pavyzdžiui, toksai Vilis Braunas [Willi Braun], geras mano bičiulis, dirbęs virtuvėje ir man tabokos sunkų netabokį metą priorganizuodavęs.

1919 metais jisai buvo bermontininkas, veikęs Šiaulių apskrityje. Plačiai pasakodavo jisai, kaip jie ten turtą grobdavo ir prisigrobę jį realizuodavo. Šitą visą operaciją jie vadindavo: rubeln.

– Nemanyk, – sako jis man, – kad kiti bermontininkai buvo kitokie. Visi buvo tokie kaip aš. Visi buvo vagys!

Jo bėdos prasidėjo, kai 1924 ar 25 metais anglam, okupavusiem tuomet Kelną, nudžiovė keletą motociklų. Pagavę jį anglai ir perdavę vokiečių policijai. Po vokiečių lagerius išsibastė jisai dvylika metų, perėjo pačius baisiausius – Mathauzeną, Guseną!

Kai jis pasakojo savo išgyvenimus tuose lageriuose, net mum, Štuthofo piliečiam, plaukai šiaušėsi. Civilinė publika, nemačiusi lagerių, jo žodžiais, žinoma, niekuomet nepatikėtų, nors jis pasakojo gryniausią tiesą. Po visų ilgamečių pragariškų išgyvenimų jis nenustojo nei humoro, nei reinietiško sąmojo. Jis vis svajojo, pasibaigus karui, išeisiąs į laisvę:

– Kokią dešimtį metelių tai bent gražiai dar pavaginėsiu, – kalbėjo jis man bičiuliškai, – tiek metų išbuvęs lageriuose, aš negi kvailas darbą dirbti!

Į tokius vagis galvažudžius, kaip Zelionkė, Vilis Braunas žiūrėjo iš aukšto, su panieka:

– Et! Tie vaikigaliai, – kalbėjo jis, – tiktai gadina mūsų, padoriųjų vagių, gerą vardą! Kas tai matė – mušti žmones! Gražiai viskas daryti reikia. Elegantiškai. Su skoniu!

Kartą sėdi Vilis Braunas mūsų raštinėje ir cigaretę čiulpia. Netikėtai užėjęs Chemnicas randa jį darbo metu berūkantį.

– Tai ką, Vili, – sako jam Chemnicas, – rūkai?

– Rūkau, pone raportfiureri.

– Žinai, Vili, kad aš tau už tokius darbus galiu į kailį įkrėsti?

– Pone raportfiureri, aš puikiai žinau, kad tamsta to nepadarysi.

– Na, na? – stebisi Chemnicas, – iš kur pas tave tokios žinios?

– Kaipgi tamsta galėtum eiti prieš savo darbdavį?

– Cho, Vili, tu bene girtas esi ar pasiutai?

– Tiesa, atsipagirioti neturiu kuo... Bet aš visai teisėtai laikau save tamstos darbdaviu. Mes, vagys, kaip tiktai ir duodame policijai duoną. Nebūtų mūsų, vagių, tamsta turėtum eiti į frontą, ir dar nežinia, kaip tenai visa pasibaigtų. Kol yra vagių, policija gali būti rami, – ji turės duonos, – turės ką gaudyti, ką saugoti, – ar ne tiesa, pone raportfiureri?

– Tai ką, tu ir dabar dar vagi? – stengiasi Chemnicas nukreipti kalbą nuo nemalonios jam temos.

– O kaipgi, vagiu, pone raportfiureri, žinoma, vagiu!

– Žiūrėk, Vili, pagausiu – bus tau riestai!

– Ne tamstai jaunužėliui mane, seną vilką, pagauti! – pasididžiuodamas atrėžė Vilis. Ir tiesą jisai sakė. Jis buvo vagismeisteris, menininkas stačiai. Jis mėgo savo darbą. Įsimylėjęs buvo.

1944 metų rudeniop Vilis gavo paaukštinimą – buvo iškeltas su viena darbo komanda į Gdansko miestą ir tenai savo žinion gavo visą virtuvę. Štuthofo virtuvės maisto sandėlio sargu vieton Brauno buvo paskirtas kitas žaliukas, Špejeris [Speyer] toks.

Špejeris – taip pat senas vagis katorgininkas, sugriuvęs senis toksai. Baisiai plėšrus ir pavydus vagis. Savo amatą puikiai mokėjo, tik labai nesimpatiškai jį pavartodavo. Pats iš sandėlio vogdavo per akis, ypač mėsą, dešras, margariną, bet kitiem neduodavo nė trupučiuko. Būdavo, koks alkanas katorgininkėlis pavogs duonos gabaliuką ar keletą bulvelių, – Špejeris jį vaikosi po lagerį su pagaliu, kol jam visą galvą sukruvina, – baisiai nesimpatiškas buvo vagis. Kur jam iki Vilio Brauno, tojo vagystės poeto!

Jude – žydas. Žydas – ne tautybė, bet arešto, vadinas, ir nusikaltimo rūšis. Gimei žydas – ir važiuok į lagerį, – kas čia daug kalbėti! O žydo tautybė buvo žymima pagal tas valstybes, kurios pilietis jis buvo. Dokumentuose taip ir buvo rašoma: Haftart: Jude; Nationalitat: Deutsche, Franzose, Russe, Pole, Litauer ir t. t. Vadinas, žydo tautybė buvo: vokietis, prancūzas, rusas, lenkas, lietuvis...

Žydai ant krūtinės ir nugaros nešiojo dar šešiakampę žvaigždę.

Zigeuner – čigonas, – taip pat kaip ir žydas, buvo nusikaltimo rūšis. Čigonų tautybė buvo žymima taip pat pagal valstybes. Ir juos sodino lagerin už tai, kad jie gimė čigonai. Čigonai tačiau nešiojo raudoną trikampį ir buvo traktuojami lygiai kaip ir kiti politiniai kaliniai.

Iš Lietuvos buvo atgabenta keliolika čigonų šeimų. Į mūsų bloką ateidavo toks septyniolikos metų čigoniukas, Stankevičius. Kartą per savaitę duodavome jam duonos ir rūkalų. Dalį gautųjų daiktų jis tuojau vietoje sudorodavo, o kitą dalį kišdavo į kišenę. Sako, tai mamai turįs nunešti, – mamai, sėdėjusiai moterų barakuose už vielų tvoros.

– O žmonai – argi tu nieko neneši? – jis buvo jau prieš kelerius metus vedęs, ir jo žmona sėdėjo taip pat už tvoros.

– O kas man žmona? Tos nebebus, aš kitą visuomet gausiu. Bet kitą mamą – kurgi begausi?

1944 metų pabaigoje kai kuriose lagerio raštinėse buvo įvesta visiškai kita kalinių klasifikacija.

Visi be išimties rusai ir lenkai buvo paskirti į naują kategoriją – Auslandischezivilarbeiter – užsienio civiliniai darbininkai, o visų kitų valstybių piliečiai taip ir pasiliko politiniai kaliniai. Žinoma, nuo to rusų ir lenkų kalinių padėtis nepagerėjo. Pagaliau taip buvo rašoma tiktai kai kuriose knygose. Buvo vedama „dviguba buhalterija“ – sena ir nauja klasifikacija.

Tokia reforma tegalėjo turėti vienintelę prasmę – pasiruošimą būsimai atsakomybei dėl veiksmų su svetimais piliečiais.

Sąjungininkai taip pat įvairiem darbam mobilizuodavo svetimų valstybių piliečius. Tam reikalui ir vokiečiai paruošė knygas:

– Va, prašom, ir pas mus, kaip pas žmones... čia, matote, vis rusų ir lenkų kilmės civiliniai darbininkai, – čia jokių kalinių nėra... Taip pat kaip pas jus...

XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga

Lageryje buvo dvidešimt keturių ar šešių tautų nariai, skaitant SSSR visas tautas – ukrainiečius, gudus, gruzinus, totorius, mordvinus, kirgizus ir t. t. – rusais, kaip tai lageryje buvo daroma.

Visą laiką savo skaičiumi vyravo lenkai – ir lageris jų žemėje buvo išbudavotas, – jis buvo skirtas jiem aptarnauti. Savaime, ir jų prieauglis buvo pats didžiausias. Lenkus čia atvarydavo iš įvairių gestapo įstaigų: Gdansko, Karaliaučiaus, Bydgoščo, Stargardo, Plocko, Grudziondzo, Kartūzų, Torunės ir daugelio kitų vietų.

Antrąją vietą skaičiaus atžvilgiu užėmė rusai, trečią – vokiečiai, ketvirtą – lietuviai. Tačiau 1943 metų pačioj pabaigoj lietuvius ir vokiečius staiga nukonkuravo ir ėmė lenktyniauti su rusais ir lenkais – latviai. Staiga iš Rygos jų atbildino per vieną kartą ištisus tris tūkstančius. Tai buvo įvairiaplaukė publika. Jos tarpe buvo nemaža ir rusų, bet kadangi jie buvo Latvijos piliečiai, mokėjo latviškai, jie buvo užrašomi latviais.

Latviai iš pat pradžios lageryje laikėsi labai išdidžiai, didžiavosi savo latviška kilme. Laikėsi visuomet būreliais savo tarpe, stengėsi net latviškas darbo komandas sudarinėti. Jie nuolat dainuodavo latviškas dainas – ir lageryje betupėdami, ir eidami į darbą, ir grįždami iš jo, vis traukdavo dainą su priemiestiniu refrenu: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Traukė latviai savo dainą, rimdzimdziavo, nors tasai refrenas daugybę nemalonumų jiem pridarydavo...

1944 metų kovo mėnesį atėjo įsakymas du tūkstančius kalinių pasiųsti į Mathauzeno koncentracijos lagerį – uolų skaldymo darbam, itin sunkiem. Kalinių parinkimas priklausė nuo lagerio pareigūnų – SS ir kalinių, dirbusių administracijoje. Per tris dienas buvo surinkta du tūkstančiu kalinių, – ir jie buvo – visi latviai.

Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Štuthofas, bet vis dėlto jis toli gražu buvo ne Mathauzenas, – toji skerdykla akmenų skaldyklose!

Išvykus latviam, lietuviai užėmė vėl ketvirtą vietą. Lietuvių skaičius čionai buvo maždaug pastovus, laikėsi apie tris šimtus. Vieni išmirdavo, jų vieton maždaug tiek pat atsiųsdavo naujų – taip ir susibalansuodavo.

1944 metų ankstyvą pavasarį atvežė 165 danus. Iki tam laikui jie gyveno Danijos lageriuose internuoti, kaip sanatorijoje. Kiekvienas bene kambarį tenai turėjo. Vienas jų, tenai sėdėdamas, sugebėjo ne tiktai oficialiai vesti, bet ir išsiskirti su jaunąja žmonele, – menininkas jis buvo, teatro dekoratorius.

Danai – daugiausia buvo komunistinė ar komunistuojanti publika, socialdemokratai ir Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Darbininkai, meisteriai, amatininkai, jūrininkai. Buvo ir keli savivaldybių veikėjai, inžinieriai, advokatai, vienas dailininkas ir vienas – puikus šachmatistas. Vokiečių valdžia nutarė, kad jie Danijos lageryje per gerai gyvena. Gabeno juos Vokietijon sukimštus į laivo dugną, kaip silkes. Vežant per Vokietiją traukiniu, tris dienas jiem nedavė nė lašelio vandens. Jie prašė gerti. Atneša, būdavo, esesininkas kibirą vandens – ir išpila žemėn ties traukinio langais, – atseit, pasižiūrėkite, kaip vandenėlis žemėn sunkiasi... Danai Štuthofe sudarė savo grupę, buvo apgyvendinti visi kartu, viename bloke. Jie palyginti buvo daug geriau traktuojami negu visi kiti politiniai katorgininkai. Niekas jų nemušė, niekas jų beprasmiškai negainiojo, nepersekiojo. Jie gaudavo net daniškus laikraščius. Tiesa, ir jų laikraščiai ėjo hitlerinės cenzūros priežiūroje, bet juose buvo vis dėlto nepalyginti daugiau žinių negu vokiškoje spaudoje. Danai Štuthofe savo daniška kilme nesididžiavo, eidami vergo pareigas, budelių priežiūroje savo tautinių dainų nedainuodavo... Danais niekas nesijuokė. Danus visi gerbė ir mylėjo. Mūsų su jais santykiai buvo kuo geriausi. Kai jie atvyko į lagerį, mes buvome jau seni katorgininkai, mes jau mokėjome lageryje gyventi, – mes jau galėjome ir danam šiek tiek padėti. Kiek vėliau danai pradėjo reguliariai gauti iš savo Raudonojo Kryžiaus siuntinius, – jie mum nepaliko skolingi už pirmąją pagalbą. Kai kurie danai mūsų bloke jautėsi kaip pas artimiausius gimines.

1944 metų vasario pabaigoj atvarė mum apie porą šimtų prancūzų... vokiečių SS uniformoje! Seniau lageryje sėdėjusiem prancūzam plaukai pakaušiuose pasišiaušė, – jų tarpe buvo labai padorių vyrų. Jie tučtuojau mum pranešė, kad su naujais atvykėliais jie nieko bendra neturi, nes tie atvykėliai tiktai gėdą prancūzam darą.

Tieji atvykėliai – tai buvo įvairiose pakampėse surinktas prancūziškas šlamštas. Jie visi puikiai žinojo, kad atgimusioje Prancūzijoje vietos jiem nebebus, – jie ir nenorėjo jos atgimimo. Tai puikiai žinojo ir vokiečių valdžia, ir lagerio administracija. Netrukus tiem prancūzam buvo pasiūlyta laisvė, kad jie eitų tiktai savanoriais į frontą pakariauti. Daugumas jų įsirašydino ir išvažiavo. Apie trys dešimtys vis dėlto atsisakė važiuoti, – liko lageryje ir buvo geri kolegos.

1944 metų rudeniop vėl pradėjo traukti į lagerį šimtais... latviai, pilnoje SS uniformoje, su savo feldfebeliais ir karininkais. Ir jie apsigyveno krūvoj, savo SS pulkininko priežiūroj, kuris juos mušdavo kaip ciuckas. Apsigyveno krūvoj – ir vėl po lagerį pasklido tas nevalyvasai: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Vokiška SS uniforma ir tasai refrenas – jau būtų visiškai pakankama priežastis, kad lagerio visuomenė būtų neigiamai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu.

Atvarinėti ėmė ir estų būrius. Kartą blokavui vienas estas naujokas trupučiuką kažkodėl nepatiko, – blokąvas rėžė estui kaip ir pridera naujokui rėžti. Estas pakraipė galvą, – jis gi buvo naujokas. Jis nežinojo, kad blokavas yra labai didelė valdžia. Jam tai labai nepatiko. Jis susiraukė.

– Ar tau dažnai taip užeina? – pasiklausė jisai blokavo ir davė jam trupučiuką grąžos.

Baisiai nusistebėjo blokavas, gavęs per snukį. Nuvirto jisai po stalu. Guli jisai po stalu ir sako: oi-oi!

Blokavui į pagalbą šreiberis atskubėjo. Estas tiktai – žybt! – šreiberis taip pat nuriedėjo po stalu. Sėdi jis tenai šalia blokavo ir sako: oi-oi!

Pasirodo, to esto – sunkaus svorio boksininko būta. Jis vienas išgriovė visą bloko valdžią iki puodininko imtinai. Ištrūkęs su stiklais pro langą, blokavas pasišaukė pagalbą iš kitų blokų, estas užsibarikadavo savo bloke. Įvyko garsi batalija. Byrėjo langai, braškėjo sienos, šipuliais ėjo kėdės ir stalai: kovėsi vienas estas prieš valdžios krūvą. Estui kautynės nelabai kaip baigėsi, tačiau ne jis vienas buvo sužeistas... Užtat paskui lageryje daugiau niekas jo nebeužkabinėjo. Jį visas lageris gerbė. Gerbė ir visus estus.

Panašiai buvo ir mūsų bloko vienam sportininkui milžinui. Puolė jį kaimynas blokavas, razbaininkas-profesionalas, norėdamas su taburete galvą pakalenti. Mūsiškis atėmė iš jo taburetę, nusviedė lauk, – patį blokavą pagavo pusiau, apsuko kelis kartus ore ir numetė į klaną, nosį į purvą paniurkydamas. Nuo to meto tasai blokavas pasidarė ištikimiausias mūsų bloko bičiulis.

Lageryje buvo dar belgų, liuksemburgiečių, anglų, amerikonų, rumunų, graikų, serbų, švedų, norvegų, suomių, net viena japonė buvo galas žino iš kur ir kaip atsiradusi.

Kai Zelionkė, keikdamas Buchenvaldą, piktinosi, kad tenai kalinių tarpe nėra vienybės, Bublicas aiškino:

– Kalinių tarpe vienybės neturi būti. Kaliniai turi savo tarpe piautis. Kitaip jų nesuvaldysi...