Danai – daugiausia buvo komunistinė ar komunistuojanti publika, socialdemokratai ir Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Darbininkai, meisteriai, amatininkai, jūrininkai. Buvo ir keli savivaldybių veikėjai, inžinieriai, advokatai, vienas dailininkas ir vienas – puikus šachmatistas. Vokiečių valdžia nutarė, kad jie Danijos lageryje per gerai gyvena. Gabeno juos Vokietijon sukimštus į laivo dugną, kaip silkes. Vežant per Vokietiją traukiniu, tris dienas jiem nedavė nė lašelio vandens. Jie prašė gerti. Atneša, būdavo, esesininkas kibirą vandens – ir išpila žemėn ties traukinio langais, – atseit, pasižiūrėkite, kaip vandenėlis žemėn sunkiasi... Danai Štuthofe sudarė savo grupę, buvo apgyvendinti visi kartu, viename bloke. Jie palyginti buvo daug geriau traktuojami negu visi kiti politiniai katorgininkai. Niekas jų nemušė, niekas jų beprasmiškai negainiojo, nepersekiojo. Jie gaudavo net daniškus laikraščius. Tiesa, ir jų laikraščiai ėjo hitlerinės cenzūros priežiūroje, bet juose buvo vis dėlto nepalyginti daugiau žinių negu vokiškoje spaudoje. Danai Štuthofe savo daniška kilme nesididžiavo, eidami vergo pareigas, budelių priežiūroje savo tautinių dainų nedainuodavo... Danais niekas nesijuokė. Danus visi gerbė ir mylėjo. Mūsų su jais santykiai buvo kuo geriausi. Kai jie atvyko į lagerį, mes buvome jau seni katorgininkai, mes jau mokėjome lageryje gyventi, – mes jau galėjome ir danam šiek tiek padėti. Kiek vėliau danai pradėjo reguliariai gauti iš savo Raudonojo Kryžiaus siuntinius, – jie mum nepaliko skolingi už pirmąją pagalbą. Kai kurie danai mūsų bloke jautėsi kaip pas artimiausius gimines.

1944 metų vasario pabaigoj atvarė mum apie porą šimtų prancūzų... vokiečių SS uniformoje! Seniau lageryje sėdėjusiem prancūzam plaukai pakaušiuose pasišiaušė, – jų tarpe buvo labai padorių vyrų. Jie tučtuojau mum pranešė, kad su naujais atvykėliais jie nieko bendra neturi, nes tie atvykėliai tiktai gėdą prancūzam darą.

Tieji atvykėliai – tai buvo įvairiose pakampėse surinktas prancūziškas šlamštas. Jie visi puikiai žinojo, kad atgimusioje Prancūzijoje vietos jiem nebebus, – jie ir nenorėjo jos atgimimo. Tai puikiai žinojo ir vokiečių valdžia, ir lagerio administracija. Netrukus tiem prancūzam buvo pasiūlyta laisvė, kad jie eitų tiktai savanoriais į frontą pakariauti. Daugumas jų įsirašydino ir išvažiavo. Apie trys dešimtys vis dėlto atsisakė važiuoti, – liko lageryje ir buvo geri kolegos.

1944 metų rudeniop vėl pradėjo traukti į lagerį šimtais... latviai, pilnoje SS uniformoje, su savo feldfebeliais ir karininkais. Ir jie apsigyveno krūvoj, savo SS pulkininko priežiūroj, kuris juos mušdavo kaip ciuckas. Apsigyveno krūvoj – ir vėl po lagerį pasklido tas nevalyvasai: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Vokiška SS uniforma ir tasai refrenas – jau būtų visiškai pakankama priežastis, kad lagerio visuomenė būtų neigiamai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu.

Atvarinėti ėmė ir estų būrius. Kartą blokavui vienas estas naujokas trupučiuką kažkodėl nepatiko, – blokąvas rėžė estui kaip ir pridera naujokui rėžti. Estas pakraipė galvą, – jis gi buvo naujokas. Jis nežinojo, kad blokavas yra labai didelė valdžia. Jam tai labai nepatiko. Jis susiraukė.

– Ar tau dažnai taip užeina? – pasiklausė jisai blokavo ir davė jam trupučiuką grąžos.

Baisiai nusistebėjo blokavas, gavęs per snukį. Nuvirto jisai po stalu. Guli jisai po stalu ir sako: oi-oi!

Blokavui į pagalbą šreiberis atskubėjo. Estas tiktai – žybt! – šreiberis taip pat nuriedėjo po stalu. Sėdi jis tenai šalia blokavo ir sako: oi-oi!

Pasirodo, to esto – sunkaus svorio boksininko būta. Jis vienas išgriovė visą bloko valdžią iki puodininko imtinai. Ištrūkęs su stiklais pro langą, blokavas pasišaukė pagalbą iš kitų blokų, estas užsibarikadavo savo bloke. Įvyko garsi batalija. Byrėjo langai, braškėjo sienos, šipuliais ėjo kėdės ir stalai: kovėsi vienas estas prieš valdžios krūvą. Estui kautynės nelabai kaip baigėsi, tačiau ne jis vienas buvo sužeistas... Užtat paskui lageryje daugiau niekas jo nebeužkabinėjo. Jį visas lageris gerbė. Gerbė ir visus estus.

Panašiai buvo ir mūsų bloko vienam sportininkui milžinui. Puolė jį kaimynas blokavas, razbaininkas-profesionalas, norėdamas su taburete galvą pakalenti. Mūsiškis atėmė iš jo taburetę, nusviedė lauk, – patį blokavą pagavo pusiau, apsuko kelis kartus ore ir numetė į klaną, nosį į purvą paniurkydamas. Nuo to meto tasai blokavas pasidarė ištikimiausias mūsų bloko bičiulis.

Lageryje buvo dar belgų, liuksemburgiečių, anglų, amerikonų, rumunų, graikų, serbų, švedų, norvegų, suomių, net viena japonė buvo galas žino iš kur ir kaip atsiradusi.

Kai Zelionkė, keikdamas Buchenvaldą, piktinosi, kad tenai kalinių tarpe nėra vienybės, Bublicas aiškino:

– Kalinių tarpe vienybės neturi būti. Kaliniai turi savo tarpe piautis. Kitaip jų nesuvaldysi...