1944 metų pavasarį atrėžė mūsų lagerio teritorijos didžiulį gabalą pelkėtoj pamiškėj ir pradėjo statyti aplink jį mūrinę sieną, tokią, kaip miestuose aplink kalėjimą stato.

– Koks gi čia velnias dabar bus? – stebėjosi kaliniai mūrininkai ir toliau varė milžinišką sieną, tarytum Vokietijoje karo metu plytų nebebūtų buvę kur dėti.

Labai skubotai varė tą sieną. Net visi kiti darbai buvo sustabdyti, – visos plytos buvo paimtos į šią statybą.

Keista buvo statyba, nesuprantama.

Aplink visą mūsų lagerį buvo užtverta aukšta įelektrintų spygliuotų vielų tvora, kurios protarpiais buvo pastatyti tam tikri bokšteliai, kuriuose sėdėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais – ir to visiškai pakakdavo lagerio apsaugai. Tiesa, su ta elektra kartais nei šis, nei tas išeidavo.

Kartą vienas ruselis išdūmė iš lagerio. Jį netrukus pagavo. Atvedė į lagerį. Prikūlė.

– Kaipgi tu, Sauhunde, per tvorą pralindai? – klausia jo Majeris.

– Nagi, va, prie šio sargybinio būdelės perlipau per tvorą...

– Per įelektrintą tvorą perlipai? Meluoji, Lump!

– Visiškai nemeluoju. Tikrai perlipau, čia prie būdelės bokšto...

– Na, na, parodyk, kirmėlės vaike, kaip tu perlipai sargybinio panosėj? Neparodysi, – pats save kaltink...

Ruselis parodė. Apsiavęs kaliošais, vikriai kaip katinas persiraitė per tvorą, persirito atgal – ir jam ničnieko bloga neatsitiko. Valdžia ilgai koliojo tą ruselį ir savo tvorą, paskum pridėjo dar keletą spygliuotos vielos eilių. Netrukus po to grįžo į lagerį vienas pagiriotas vokietis – iš SS tarnybos. Akyse jam nuobodu pasidarė ar pro miglas jam vielų nesimatė, tiktai jis čiupt – ranka už vielos. Elektra ėmė jį tampyti, – jis bežiūrint prablaivėjęs ėmė rėkti. Kitu du esesininku griebė jį už kojų nuo tos vielos traukti, – bet kur tau! – ir juos ėmė elektra tampyti!