Dievų miškas221-223 psl. · apie 5 min.
XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga54% kūrinio
221 psl.

Mūsų lageryje Bublico teorija buvo pilnai įgyvendinta. Kaliniai savo tarpe ėdėsi, bet kiekvienas kas sau. Nebuvo susigrupavę pagal trikampių spalvą ar tautybę. Žaliasai su raudonuoju galėjo gražiai sugyventi, lygiai kaip bibelforšeris su homoseksualistu. Taip pat ir tautybės kaip tokios savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasimušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo daugiau, – tuo viskas ir baigdavosi. Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo.

XXXV. Ypatingieji katorgininkai

222 psl.

1944 metų pavasarį atrėžė mūsų lagerio teritorijos didžiulį gabalą pelkėtoj pamiškėj ir pradėjo statyti aplink jį mūrinę sieną, tokią, kaip miestuose aplink kalėjimą stato.

– Koks gi čia velnias dabar bus? – stebėjosi kaliniai mūrininkai ir toliau varė milžinišką sieną, tarytum Vokietijoje karo metu plytų nebebūtų buvę kur dėti.

Labai skubotai varė tą sieną. Net visi kiti darbai buvo sustabdyti, – visos plytos buvo paimtos į šią statybą.

Keista buvo statyba, nesuprantama.

Aplink visą mūsų lagerį buvo užtverta aukšta įelektrintų spygliuotų vielų tvora, kurios protarpiais buvo pastatyti tam tikri bokšteliai, kuriuose sėdėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais – ir to visiškai pakakdavo lagerio apsaugai. Tiesa, su ta elektra kartais nei šis, nei tas išeidavo.

Kartą vienas ruselis išdūmė iš lagerio. Jį netrukus pagavo. Atvedė į lagerį. Prikūlė.

– Kaipgi tu, Sauhunde, per tvorą pralindai? – klausia jo Majeris.

– Nagi, va, prie šio sargybinio būdelės perlipau per tvorą...

– Per įelektrintą tvorą perlipai? Meluoji, Lump!

– Visiškai nemeluoju. Tikrai perlipau, čia prie būdelės bokšto...

– Na, na, parodyk, kirmėlės vaike, kaip tu perlipai sargybinio panosėj? Neparodysi, – pats save kaltink...

Ruselis parodė. Apsiavęs kaliošais, vikriai kaip katinas persiraitė per tvorą, persirito atgal – ir jam ničnieko bloga neatsitiko. Valdžia ilgai koliojo tą ruselį ir savo tvorą, paskum pridėjo dar keletą spygliuotos vielos eilių. Netrukus po to grįžo į lagerį vienas pagiriotas vokietis – iš SS tarnybos. Akyse jam nuobodu pasidarė ar pro miglas jam vielų nesimatė, tiktai jis čiupt – ranka už vielos. Elektra ėmė jį tampyti, – jis bežiūrint prablaivėjęs ėmė rėkti. Kitu du esesininku griebė jį už kojų nuo tos vielos traukti, – bet kur tau! – ir juos ėmė elektra tampyti!

223 psl.

Šoka visi trys esesininkai pasiutpolkę palei tvorą ir rėkia visa gerkle!

Šoko jie ir rėkė, kol kažkas susiprato pranešti monteriam, kad elektrą išjungtų. Tuomet tiktai visi trys esesininkai besikeikdami nudūlino namo. Net iš jų nė vieno elektra nenumaigė. Elektra, atrodo, nepatikimas buvo lagerio sargas.

Tad, galimas daiktas, elektros paniekai tame lagerio kampe ir pradėjo varyti mūrinę sieną iš raudonų plytų, – kas juos žino?

Tik vėl, – iš vidaus palei tą naują sieną buvo pravestos kelios eilės spygliuotų vielų, – jos visos vis dėlto buvo dar ir įelektrintos, kad prie mūro nebūtų galima prieiti. Atrodo, elektra šiek tiek dar pasitikėta...

Viduryje taip uoliai aptverto sklypo ėmė statyti barakus, – aišku, tenai kažkas gyvens.

Atrodė, jau mūsų lageryje buvo surinkti patys talentingiausi nusikaltėliai. Tai kokie gi velniai turės gyventi už anos tvoros? Ar gal iš mūsų paims kokius razbaininkėlius, kad mum būtų saugiau šiame pasaulyje?

Tasai atitvertasai sklypas su savo barakais buvo pavadintas Sonderlager – ypatinguoju lageriu. Netrukus buvo pradėta gabenti ir to lagerio gyventojai, – iš kitur, ne iš mūsų lagerio. Baisiai įdomu, kas jie bus per banditai, kad juos taip smarkiai izoliuoja nuo kitų, – bene jie gyvus žmones ryja?

Atvarė būrelį vyrų, darbo drabužiais aprengtų. Drabužiai – švarūs, gero satino, gražiai pasiūti, – kaip geri monteriai nešioja. Vyrai visi vidutinio amžiaus, atrodo, gana inteligentiški. Stovi jie sustatyti prie tvoros ir tyli. Imame juos kalbinti lenkiškai, rusiškai, čekiškai, prancūziškai – nieko neatsako. Pagaliau vienas iš jų atsiliepia:

– Mes esame vokiečiai.

– Vokiečiai? – nustebo visa raštinė, – kas jūs tokie? Už ką patekote į lagerį?

– Das dürfen wir nicht sagen, – mes neprivalome tai sakyti, – pareiškė jie mum ir nieko daugiau nebeatsakinėjo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką reiškia SS jaunesniojo feldfebelio Bublico teorija, kad „kaliniai turi savo tarpe piautis“? Kur šiame skyriuje matyti, kad kaliniai gali ir susivienyti arba pasipriešinti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Bublicas atvirai įvardija valdymo principą: jei kaliniai vieningi, jų nesuvaldysi, todėl juos reikia supriešinti. Pasakotojas pripažįsta, kad Štuthofe ši teorija „pilnai įgyvendinta“: kiekvienas kovojo už save. Tačiau skyriuje yra ir priešingų pavyzdžių: lietuviai padeda danams, o šie vėliau atsilygina siuntiniais; estas atsako į smūgį ir pelno visų pagarbą. Tai rodo, kad solidarumas ir orumas įmanomi net sistemoje, kuri sukurta juos sunaikinti.

Rašiniui: ValdžiaŽmogaus vertėLaisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.