Šoka visi trys esesininkai pasiutpolkę palei tvorą ir rėkia visa gerkle!

Šoko jie ir rėkė, kol kažkas susiprato pranešti monteriam, kad elektrą išjungtų. Tuomet tiktai visi trys esesininkai besikeikdami nudūlino namo. Net iš jų nė vieno elektra nenumaigė. Elektra, atrodo, nepatikimas buvo lagerio sargas.

Tad, galimas daiktas, elektros paniekai tame lagerio kampe ir pradėjo varyti mūrinę sieną iš raudonų plytų, – kas juos žino?

Tik vėl, – iš vidaus palei tą naują sieną buvo pravestos kelios eilės spygliuotų vielų, – jos visos vis dėlto buvo dar ir įelektrintos, kad prie mūro nebūtų galima prieiti. Atrodo, elektra šiek tiek dar pasitikėta...

Viduryje taip uoliai aptverto sklypo ėmė statyti barakus, – aišku, tenai kažkas gyvens.

Atrodė, jau mūsų lageryje buvo surinkti patys talentingiausi nusikaltėliai. Tai kokie gi velniai turės gyventi už anos tvoros? Ar gal iš mūsų paims kokius razbaininkėlius, kad mum būtų saugiau šiame pasaulyje?

Tasai atitvertasai sklypas su savo barakais buvo pavadintas Sonderlager – ypatinguoju lageriu. Netrukus buvo pradėta gabenti ir to lagerio gyventojai, – iš kitur, ne iš mūsų lagerio. Baisiai įdomu, kas jie bus per banditai, kad juos taip smarkiai izoliuoja nuo kitų, – bene jie gyvus žmones ryja?

Atvarė būrelį vyrų, darbo drabužiais aprengtų. Drabužiai – švarūs, gero satino, gražiai pasiūti, – kaip geri monteriai nešioja. Vyrai visi vidutinio amžiaus, atrodo, gana inteligentiški. Stovi jie sustatyti prie tvoros ir tyli. Imame juos kalbinti lenkiškai, rusiškai, čekiškai, prancūziškai – nieko neatsako. Pagaliau vienas iš jų atsiliepia:

– Mes esame vokiečiai.

– Vokiečiai? – nustebo visa raštinė, – kas jūs tokie? Už ką patekote į lagerį?

– Das dürfen wir nicht sagen, – mes neprivalome tai sakyti, – pareiškė jie mum ir nieko daugiau nebeatsakinėjo.