1944 metų pavasarį atrėžė mūsų lagerio teritorijos didžiulį gabalą pelkėtoj pamiškėj ir pradėjo statyti aplink jį mūrinę sieną, tokią, kaip miestuose aplink kalėjimą stato.

– Koks gi čia velnias dabar bus? – stebėjosi kaliniai mūrininkai ir toliau varė milžinišką sieną, tarytum Vokietijoje karo metu plytų nebebūtų buvę kur dėti.

Labai skubotai varė tą sieną. Net visi kiti darbai buvo sustabdyti, – visos plytos buvo paimtos į šią statybą.

Keista buvo statyba, nesuprantama.

Aplink visą mūsų lagerį buvo užtverta aukšta įelektrintų spygliuotų vielų tvora, kurios protarpiais buvo pastatyti tam tikri bokšteliai, kuriuose sėdėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais – ir to visiškai pakakdavo lagerio apsaugai. Tiesa, su ta elektra kartais nei šis, nei tas išeidavo.

Kartą vienas ruselis išdūmė iš lagerio. Jį netrukus pagavo. Atvedė į lagerį. Prikūlė.

– Kaipgi tu, Sauhunde, per tvorą pralindai? – klausia jo Majeris.

– Nagi, va, prie šio sargybinio būdelės perlipau per tvorą...

– Per įelektrintą tvorą perlipai? Meluoji, Lump!

– Visiškai nemeluoju. Tikrai perlipau, čia prie būdelės bokšto...

– Na, na, parodyk, kirmėlės vaike, kaip tu perlipai sargybinio panosėj? Neparodysi, – pats save kaltink...

Ruselis parodė. Apsiavęs kaliošais, vikriai kaip katinas persiraitė per tvorą, persirito atgal – ir jam ničnieko bloga neatsitiko. Valdžia ilgai koliojo tą ruselį ir savo tvorą, paskum pridėjo dar keletą spygliuotos vielos eilių. Netrukus po to grįžo į lagerį vienas pagiriotas vokietis – iš SS tarnybos. Akyse jam nuobodu pasidarė ar pro miglas jam vielų nesimatė, tiktai jis čiupt – ranka už vielos. Elektra ėmė jį tampyti, – jis bežiūrint prablaivėjęs ėmė rėkti. Kitu du esesininku griebė jį už kojų nuo tos vielos traukti, – bet kur tau! – ir juos ėmė elektra tampyti!

Šoka visi trys esesininkai pasiutpolkę palei tvorą ir rėkia visa gerkle!

Šoko jie ir rėkė, kol kažkas susiprato pranešti monteriam, kad elektrą išjungtų. Tuomet tiktai visi trys esesininkai besikeikdami nudūlino namo. Net iš jų nė vieno elektra nenumaigė. Elektra, atrodo, nepatikimas buvo lagerio sargas.

Tad, galimas daiktas, elektros paniekai tame lagerio kampe ir pradėjo varyti mūrinę sieną iš raudonų plytų, – kas juos žino?

Tik vėl, – iš vidaus palei tą naują sieną buvo pravestos kelios eilės spygliuotų vielų, – jos visos vis dėlto buvo dar ir įelektrintos, kad prie mūro nebūtų galima prieiti. Atrodo, elektra šiek tiek dar pasitikėta...

Viduryje taip uoliai aptverto sklypo ėmė statyti barakus, – aišku, tenai kažkas gyvens.

Atrodė, jau mūsų lageryje buvo surinkti patys talentingiausi nusikaltėliai. Tai kokie gi velniai turės gyventi už anos tvoros? Ar gal iš mūsų paims kokius razbaininkėlius, kad mum būtų saugiau šiame pasaulyje?

Tasai atitvertasai sklypas su savo barakais buvo pavadintas Sonderlager – ypatinguoju lageriu. Netrukus buvo pradėta gabenti ir to lagerio gyventojai, – iš kitur, ne iš mūsų lagerio. Baisiai įdomu, kas jie bus per banditai, kad juos taip smarkiai izoliuoja nuo kitų, – bene jie gyvus žmones ryja?

Atvarė būrelį vyrų, darbo drabužiais aprengtų. Drabužiai – švarūs, gero satino, gražiai pasiūti, – kaip geri monteriai nešioja. Vyrai visi vidutinio amžiaus, atrodo, gana inteligentiški. Stovi jie sustatyti prie tvoros ir tyli. Imame juos kalbinti lenkiškai, rusiškai, čekiškai, prancūziškai – nieko neatsako. Pagaliau vienas iš jų atsiliepia:

– Mes esame vokiečiai.

– Vokiečiai? – nustebo visa raštinė, – kas jūs tokie? Už ką patekote į lagerį?

– Das dürfen wir nicht sagen, – mes neprivalome tai sakyti, – pareiškė jie mum ir nieko daugiau nebeatsakinėjo.

Mes traukiam bankrutkes ir žiūrim į juos. Sargybiniui kiek nusisukus į šalį, vienas jų sako:

– Duokite kokį dūmą patraukti...

– Das dürfen wir nicht geben, – mes neprivalome tai daryti, – atsilyginame vokiečiam už jų nekolegiškumą.

Knygose ir šitie vokiečiai, ir vėliau atsiunčiamieji buvo žymimi bendru vardu Haudegen – riterių mušeikų organizacija. Visus juos atsiųsdavo Poznanės gestapas. Atsiųsdavo paslaptingomis aplinkybėmis, iš lagerio drabužius jiem kažkur į pakelę nuveždavo ir jau aprengtus atvarydavo. Lageryje juos laikė griežčiausioj izoliacijoj. Absoliučiai nieko prie jų neprileisdavo ir jų pačių niekur neišleisdavo. Net sargybiniai, vokiečiai esesininkai, niekur negalėjo iš to lagerio išeiti. Maitino juos labai gerai, – maistą jie gaudavo specialų, iš SS virtuvės. Jokio darbo jie nedirbo. Duodavo jiem skaityti knygų, – vis nacių propagandinę literatūrą.

Šiokios tokios šviesos meta Majerio slapti užrašai. Tenai tieji haudegenai buvo skirstomi į dvi grupes. Viena grupė buvo žymima KuS, antroji Ze. Atrodo, pirmoji grupė galėjo reikšti: komunistai ir socialistai, antroji – Zentrum, – centro partijos žmonės.