Viduvasarį tame zonderlageryje buvo atitverti vielomis ir mūrinėmis sienomis dar du skyriai, sudaryta dar du Sonder – zonderlageriai, – sudaryta dar pasiutesnė izoliacija! Bet barakai tuose ypatinguose skyriuose buvo įrengti ypatingai gerai, su tam tikra prabanga. Su visokiais patogumais, kilimais iškloti. Geri baldai, pirmos rūšies skalbiniai. Buvo tenai įrengta net speciali virtuvė, maistą gamindavo vietoje. Gyveno tenai vyrai ir moterys, bene visiškai šeimyniškai įsitaisę. Paskui netyčia tiktai paaiškėjo, kad tenai gyveno Hitlerio nuniokotųjų generolų ir visuomenės veikėjų šeimos, kaip antai Gerdelerio, generolo Viclebeno ir kitų. Lagerio piliečiai buvo įsitikinę, kad tenai gyvena ir buvęs ilgametis Vengrijos valdovas admirolas Horti su šeima. Tokiam įsitikinimui būta šiokio tokio pagrindo. Lagerio žmonės matė juos vežant, matė skrynias su herbais ir karūnomis. Vieną kartą to lagerio moteris smalsiam kaliniui prasitarė: ji negalinti nieko kalbėti, nes už pastebėtą kalbą jom gresianti mirties bausmė.
Lagerį evakuojant, visa ši publika vėl labai slaptai buvo iš anksto kažkur išvežta.
Po 1944 metų liepos mėnesio atentato prieš Hitlerį Štuthofo lageryje ėmė atsirasti vis įdomesnės publikos. Vieną kartą atvežė visą buvusį Gdansko miesto senatą su viceprezidentu priešakyje. Visą, žinoma, kiek jis iki tol buvo gyvas likęs. Tai buvo vis senukai, sudžiūvę arba pilvoti vokiečiai. Vis tai – senųjų kairiųjų vokiečių partijų likučiai ir buvę centro partijos žmonės, sugebėję iki tam laikui laisvėje dar išplevėsuoti.
Juos laikė lageryje šiek tiek privilegijuotoj padėtyje, – jiem darbas buvo neprivalomas. Bet tai jau buvo 1944 metų vasaros pabaiga, – lageryje jau daug kas buvo pasikeitę. Išsigimė senoji lagerio rimtis, – sunyko, išdžiūvo katorginė dvasia. Ko gi benorėti, jei naujokai, atvykę į lagerį, po keturias savaites išsėdėdavo bloke, nieko nedirbdami, – jie esą karantiną atlikinėjo!
Kada gi lageryje anksčiau tokie dalykai buvo girdėti?!
Kiti naujokai per keturias savaites taip išgudrėdavo, kad paskui ir keturis mėnesius neidavo į darbą. O po keturių mėnesių jo darbingumo jau joks velnias nebesukontroliuos!
Ir dar daugiau! Buvo įvestas mediciniškas atsiunčiamųjų naujokų apžiūrėjimas. Gydytojas Heidelis turėjo nuspręsti, ar naujokas yra lagerfähig, yra lageringas, – tai yra, ar jis tinka, ar gali pakelti lagerinį gyvenimą. Kadangi gydytojas Heidelis tokiem dalykam niekuomet neturėdavo laiko, tai jo vardu tokį apžiūrinėjimą vykdė gydytojai kaliniai. Kalinys turėjo spręsti apie kitą kalinį, ar šis tinka lageriui, ar ne!
Ne, ne, – 1944 metų rudeniop mūsų lageris visiškai išsigimė.
XXXVI. Pedagogiški egzemplioriai
Kiekvienam blokui iš SS tarpo buvo paskirtas vadovas – Blockführer, – koks nors SS seržantas ar feldfebelis, vyriausias bloko globėjas ir auklėtojas. Jų tarpe buvo taip pat gana įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai.
Johanas Majeris [Johann Mayer] – SS feldfebelis, Chemnico pavaduotojas. Kad nesipainiotų su Traugotu Majeriu, Johaną kaliniai paprastai vadindavo Konfektionsmayer arba Anzugsmayer – kostiuminis Majeris. Jis buvo pragarsėjęs kaip pats žymiausias kalinių kostiumų vagis. Aš turiu pagrindo manyti, kad jis ir mano drabužėlius buvo nusiviliojęs savo žinion. Tai jisai mus, vos atvykusius į lagerį, pirmasai antausiais pasveikino.
Tai buvo kokių trijų dešimčių metų vyras. Sulinkęs, persigėręs, moteriškais dalykais persisotinęs, pusiau pamišęs. Galvažudys, kokių reta. Galvažudys-mėgėjas, galvažudys-sportininkas. Muša ne todėl, kad mušamam būtų skaudu, – muša todėl, kad jam pačiam baisiai malonu mušti. Keiktis taip pat buvo didelis meisteris, bet jis nepykdavo, kai ir kaliniai jį patį į akis pakeikdavo.
Kartą darbo metu Francišekas Dziegarčikas sako man:
– Na, profesoriau, kada gi grįši į universitetą paskaitų skaityti?
– Ką? Universitetan paskaitų skaityti? – įsikišo į mūsų kalbą Konfekcionsmajeris, – niekuomet! Tu išlėksi čia, pro krematorijaus kaminą.
– Na, na, – sakau aš jam, – pone šarfiureri, mes dar pažiūrėsime, kas greičiau pro kaminą lėks, aš ar tamsta!
– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, patenkintas, kad aš taip kvailai jam atsakiau... Jis buvo tikras, kad aš esu visiškai kvailas. Dabar, manau, jam nė kamino nereikėjo: gerai dar, jei gavo jis kur kokią velėną užsikloti...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokia ironija slypi pasakotojo žodžiuose, kad „1944 metų rudeniop mūsų lageris visiškai išsigimė“?
Rašiniui: IronijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.