Petersas [Peters] – aukštas, raumeningas pilietis, Štuthofo SS tarpe – kvailumo čempionas. Kvailesnio už jį nebuvo. Prieš karą jisai Gdansko mieste anglius į ketvirtą aukštą tampė, kartais tamsesniuos skersgatviuose įtikinamai išmaldos prašė. Dabar jis buvo SS feldfebelis, mūsų auklėtojas: jam prašnekus, mes visi turėjome stovėti be kepurės virdulio pavidalu. Kad nereikėtų prieš tokius Petersus kepurė nusiiminėti, aš dvi žiemas išvaikščiojau lageryje visai be kepurės. O prieš Petersą nepadarysi „Mützen ab“ – tuoj gausi letena per žandą. Tai buvo pats energingiausias ir landžiausias valdžios šnipas, nesigėdijęs jokių šunybių, apie sąžinę ir gėdą jokio supratimo neturėjęs. Tai jisai vargšą girtuoklėlį Milerį šaltu dušu maigė, motyvuodamas:

– Tu, velniau, visą spiritą išlakei, o man – nepalikai!

Savaime suprantama, jei Mileris ir jam būtų spirito šiek tiek palikęs, – abu kartu būtų įsigėrę ir šalto dušo nebūtų buvę.

Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui Dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų.

Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų.

Ypač žiauriai Petersas mušdavo atgabenamus į lagerį naujokus, jis net sunkiai sergantiem ligoniam galvą lazda ar stačiai lentgaliu daužydavo – ir tuomet, kai valdžia nemato.