– Na, – sakau, – pone rotenfiureri, – iki feldfebelio laipsnio jis nepajėgė prisitarnauti, – tamsta turi dvarą, o Zelionkė – neturi. Tačiau Zelionkė – stipresnis už tamstą. Ką tamsta pasakytum, jeigu Zelionkė, prisirinkęs dar gaują tokių kaip jis, ateitų nakties metu ir išmestų tamstą iš dvaro?

– Kaipgi tai galima, – piktinosi jisai mano klausimu, – garbingą karą lyginti su paprastu plėšikavimu?!

Vis dėlto abiejų veiksmų skirtumo pagal Klavano aiškinimą aš nepajėgiau suprasti.

Kartą rudeniop 1944 metais, kai frontas pasiekė Vokietijos sienas, Klavanas, man besikeikiant, kad manęs iš lagerio nepaleidžia, sako man:

– Ir jis, Klavanas, lageryje esąs toks pat kalinys, kaip ir aš, – ir jis negalįs niekur iš lagerio pasitraukti. Keturis kartus jau buvo padavęs prašymą, kad leistų jam iš lagerio vykti į frontą, bet, sako, neleidžią. Jis esąs kalinys.

– Vis dėlto, – sakau, – šioks toks skirtumas tarp mūsų yra...

– Koks gi skirtumas? Jokio skirtumo!

– Atrodo, – sakau, – panašu, kad yra. Pavyzdžiui, šuva, susitikęs SS vyrą, neprivalo daryti „Mützen ab“, – o aš – privalau. Šuva turi teisę drauge su SS vyrais šaligatviu vaikščioti, o aš visuomet privalau viduriu gatvės per purvyną plitoti... Ot, – sakau, – jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, – ir tai būtų jau daug padaryta...

– A, – šit kas! – sunkiai numykė Klavanas. Jis padarė tokią fizionomiją, tarytum aš jam į žandą būčiau trenkęs. Bet mandagiu būdu juo atsikratyti nebuvo galima: Klavanas buvo nuobodesnis už vokietį profesionalą.