Kai kuriem atsakingiem darbam dirbti ateidavo į lagerį laisvai samdomi inžinieriai ir meisteriai, laisvai gyveną už lagerio sienų, – jie ir patarpininkaudavo prekybos dalykuose. Kartais juos, būdavo, pagauna, paverčia kaliniais, uždaro į lagerį, bet pagautųjų vieton visuomet atsirasdavo kiti tarpininkai. Kartais gi patarpininkaudavo ir patys esesininkai, tik jie paprastai imdavo didelius nuošimčius, – ne visuomet apsimokėdavo su jais susidėti. Daug patogiau buvo varyti biznis per „užsienio darbo komandas“.

Be darbo komandų, dirbusių pačiame lageryje, buvo dar užlagerinės – ausenkomandos. Jų buvo dvi pagrindini rūši: pastovios ir besikaitaliojančios.

Pastovias komandas suformuodavo lageryje ir pasiųsdavo kur nors į nuolatinį pastovų darbą. Kartais tokiai komandai suformuoti atvykdavo koks kito miesto įmonės viršininkas, pavyzdžiui, Gdansko laivų statybos direktorius. Prieš jį išrikiuoja kalinių minią. Įmonės direktorius apeina kalinius, apžiūri, raumenis pačiupinėja ir pasirenka sau vergus, visai kaip „Dėdės Tomo lūšnelėje“.

Tokių užsieninių komandų lageris turėjo daug, bent pusė kalinių jose dirbo. Bydgoščo požeminiuose dinamito fabrikuose dirbo keli tūkstančiai moterų kalinių, Pelico sintetinio kuro dirbtuvėse – keli tūkstančiai vyrų. Kelios pastovios komandos dirbo Gdansko ir Gdynės miestuose. Buvo jų ir Deutsch-Eylau, ir Elbinge, ir Lauenburge, ir Prauze, ir Štolpe, ir Gerdauene, ir Stargarde, ir Heiligenbeilyje, – ir daugelyje kitų Vakarų Prūsų ir Pomeranijos miestų. Tos komandos ten ir gyvendavo.

Kitos gi komandos, gyvendamos lageryje, iš ryto išeidavo į darbą ir vakare grįždavo. Dirbdavo jos pas ūkininkus ir aplinkiniuose fabrikėliuose, kur susitikdavo net su prancūzų ir anglų karo belaisviais, ir prancūzų, belgų, olandų, danų, norvegų civiliais darbininkais, čia prievartos keliu atgabentais.

Va, šios pastarosios darbo komandos ir varė didžiausią spekuliaciją. Lageryje jos grobdavo daugiausia drabužius, instrumentus ir brangenybes; iš maisto produktų – cukrų, margariną. Už lagerio sienų keisdavo tai į rūkalus ir spiritą, kurį kontrabandos keliu ir atgabendavo. Kartais, žinoma, tom komandom padarydavo rūsčią kratą, spiritą atimdavo, nešėjui – gerokai į uodegą įkrėsdavo, bet tai maža ką prekybai kenkdavo. Vienas mano bičiulis, ruselis iš Leningrado, garsėjęs kaip geriausias organizatorius lageryje, kas savaitę gaudavo mažiausia dvidešimt penkias lazdas. Per visą buvimą lageryje jis gavęs, kaip jis pats gyrėsi, ne mažiau trijų tūkstančių kirčių.

– Et! – sakydavo jisai, – užpakalis – ne stiklinis – nesuduš!

Nuolat gabendavo jisai spiritą ir gyvendavo puikiai, žinoma, čia neįskaitant mėlynių užpakalyje. Kartą, matydamas, kad ir jį krės, ir spiritą, žinoma, atims, stovėdamas eilėj, pats vienas išlakė bonką spirito ir nugriuvo vietoje. Tuomet jį, kaip ligonį, nunešė į bloką, kur vis dėlto Zelionkė jam gerokai įpylė, – kam vienas laka! Šias kratas Zelionkė ypač rūpestingai organizuodavo, – bent pusė rastojo spirito eidavo jo naudai.

Kartais, būdavo, Chemnicas, pasigavęs kokį spekuliantėlį, atsivaro į raštinę. Pačiam Chemnicui ar galva pagiriom skauda, ar su viduriais jam kažkas negera, – nuolat jisai susirietęs valkiojasi, – žodžiu, tingi jis pats su spekuliantėliu darbuotis.

– Įkrėsk jam dvidešimt penkis, – įsako kokiam nors kaliniui, buvusiam raštinėje. Įsakytasai pasiima Chemnico bizūną, pamakaloja juo aplink spekuliantėlio nosį, o jį patį išsiveda į gretimą kambarį egzekucijai. Žybt-žybt-žybt, – skamba gretimam kambary. Bet plakamasai tyli, lyg jam snukį būtų kas užrišęs.

Po penkių šešių smūgių plakikas uždususiu balsu šnypščia:

– Kvaily, rėk!

Plakamasai ima bliauti, tarytum jam gyvam odą bielytų.

Chemnicas patenkintas šypsosi, kad atsirado dar vienas toks smarkus mušeika. Mušeika taip pat patenkintas, gavęs Chemnico pagyrimą. Patenkintas ir spekuliantėlis raštinės naujokas mušeika lokiu įniršimu jo vieton vanojo... kėdę!

Visų didžiausias lageryje nusikaltimas buvo – nelegalių laiškų į laisvę rašymas. Jei laiškas būdavo nekaltas, tai yra, jeigu jame nieko blogo apie lagerį nebuvo pasakyta, tai dar pusė bėdos: įkrėsdavo apie penkias dešimtis lazdų – ir baigta byla. Bet jeigu laiške buvo rašoma, kas lageryje dedas, – tai jau visai blogai. Tuomet eidavo rūstus tardymas su neišvengiamais lazdų avansais, ėjo bunkeris su duona, vandeniu ir blakėmis, ėjo Berlyno skirtoji bausmė.

Šiuo atžvilgiu valdžia baisiai buvo pavydi, – nieku būdu nenorėjo, kad žinios apie gyvenimą lageryje pasklistų Vokietijoje, juo labiau – už Vokietijos sienų. Pabandęs tokių žinių teikti už lagerio sienų, paprastai pasistengdavo lageryje šiokiu ar tokiu būdu numirti, kad daugiau jo nebeimtų pagunda rašyti, kas nereikia. Štai, pavyzdžiui, blokavas Cimermanas – jau toks nusipelnęs lagerio valdžiai banditas buvo – ir jam nekaip labai išėjo.