Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Zelionkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojam:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojam aišku buvo: su Zelionke neik į kovą, – vis tiek prakiši.

Ir vis dėlto vieną kartą atsitiko negirdėtas neregėtas skandalas: pakorė Pabstą.

Pabstas buvo vokietis. Senas katorgininkas. Dar senesnis razbaininkas. Patyręs, nusipelnęs razbaininkas. Ir laisvėje, ir lageryje daugelį žmonių nudobęs. Ėjęs lageryje įvairias aukštesnes pareigas. Pastaruoju metu buvo bloko šreiberis. Blaivus Pabstas buvo labai artimas Zelionkės bičiulis, bet vos tiktai, būdavo, pasilaks – tuojau kimba Zelionkei į krūtinę. Zelionkė tuomet jį kuldavo nesigailėdamas, bet ir Pabstas Zelionkei gerokai užvažiuodavo, – lagerio seniūno autoritetą žemindavo. Daugelį, daugelį žmonių lageryje Pabstas buvo sužalojęs, daugelis ir mirė dėl to – ir niekas jam už tai dėkui nebuvo pasakęs.

Bet, va, netikėtai nudobė jisai vieną lenką, politinį kalinį. Nieko čia tokio ypatingo neatsitiko, nudobė pilietį – ir baigta. Tiktai tas gyvatė Zelionkė netikėtai įsikišo į reikalą ir išpūtė iš jo didžiausią pūslę. Tuojau surado Zelionkė nudobimo liudininkus, surašė protokolą, pranešė kaliniam gydytojam, politiniam skyriui, Majeriui, kur reikia ir nereikia. Kas čia Zelionkei staiga užėjo – velniai jį žino. Niekuomet taip nebūdavo. Matyti, jam Pabstas buvo jau per daug įkyrėjęs. O gal jis tuo būdu norėjo lenkam įsiteikti ir įsigyti jų paramos?