Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Zelionkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojam:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojam aišku buvo: su Zelionke neik į kovą, – vis tiek prakiši.

Ir vis dėlto vieną kartą atsitiko negirdėtas neregėtas skandalas: pakorė Pabstą.

Pabstas buvo vokietis. Senas katorgininkas. Dar senesnis razbaininkas. Patyręs, nusipelnęs razbaininkas. Ir laisvėje, ir lageryje daugelį žmonių nudobęs. Ėjęs lageryje įvairias aukštesnes pareigas. Pastaruoju metu buvo bloko šreiberis. Blaivus Pabstas buvo labai artimas Zelionkės bičiulis, bet vos tiktai, būdavo, pasilaks – tuojau kimba Zelionkei į krūtinę. Zelionkė tuomet jį kuldavo nesigailėdamas, bet ir Pabstas Zelionkei gerokai užvažiuodavo, – lagerio seniūno autoritetą žemindavo. Daugelį, daugelį žmonių lageryje Pabstas buvo sužalojęs, daugelis ir mirė dėl to – ir niekas jam už tai dėkui nebuvo pasakęs.

Bet, va, netikėtai nudobė jisai vieną lenką, politinį kalinį. Nieko čia tokio ypatingo neatsitiko, nudobė pilietį – ir baigta. Tiktai tas gyvatė Zelionkė netikėtai įsikišo į reikalą ir išpūtė iš jo didžiausią pūslę. Tuojau surado Zelionkė nudobimo liudininkus, surašė protokolą, pranešė kaliniam gydytojam, politiniam skyriui, Majeriui, kur reikia ir nereikia. Kas čia Zelionkei staiga užėjo – velniai jį žino. Niekuomet taip nebūdavo. Matyti, jam Pabstas buvo jau per daug įkyrėjęs. O gal jis tuo būdu norėjo lenkam įsiteikti ir įsigyti jų paramos?

Chemnicas turi apie Pabsto žygį rašyti pranešimą į Berlyną. Raukosi Chemnicas ir rašo. Rašo ir raukosi. Rašo ir plėšia popierių. Plėšo ir vėl rašo...

Baisiai jam nemalonus tasai darbas, pasitaikęs pirmą kartą gyvenime!

Tai kas, kad nudobtas lenkas buvo politinis kalinys, o Pabstas – galvažudys! Vis dėlto rasė ne ta. Germaniška. Aukštesnė!

Chemnicas vos vos sulipdė pranešimėlį, švelnutį tokį. Esą Pabstas, šiek tiek slaptai įsigėręs, tą lenkelį trupučiuką tiktai paplunksnavęs, paklusnumo pamokęs, bet mirti jam nebuvę dėl ko. Kad jis pasimirė – tai buvęs jo asmeniškas reikalas, kilęs iš lenkiško atkaklumo.

– Mensch! – sako Majeris Chemnicui, šį pranešimą paskaitęs, – nori, kad ir tave pakartų?

Suplėšė Majeris Chemnico prakaituoto darbo vaisių, – parašė savo pranešimą, daug piktesnį.

Baisiai stebėjosi Pabstas, kai jį sodino į bunkerį palaukti, kol ateis sprendimas iš Berlyno. Jo nusistebėjimas buvo dar didesnis, kai jį išvedė iš bunkerio – karti. Išbalęs buvo visas, drebėjo kaip ciucka šaltyje, vandeniu apipiltas.

Kai kitus žudė, Pabstas niekuomet nedrebėjo. Kai pačiam reikėjo į kartuves pasilypėti – neišdrįsta kojos pakelti į pakopą. Būtinai reikia jis iš užpakalio keliu paspirti, kad knapteltų po kartuvėm. Visiškai nepanašus į Pabstą.

Ir suprask dabar psichiką žmogaus, tiek daug reikalų turėjusio su giltine!

Zelionkė su dideliu pasitenkinimu užnėrė jam kilpą. Zelionkė triumfavo. Zelionkės snukis blizgėjo kaip jo odinis apsiaustas.

Tai buvo pirmas ir paskutinis šios rūšies įvykis visoje prašmatnioje Štuthofo lagerio istorijoje.