Kartais, būdavo, tokį laiškanešį valdžia aptinka dėžėje. Lazdomis ji jį iš tenai išbarškina, visokiais velniais prigąsdina. Bet kas iš to? Po valandos į dėžę lenda kitas ruskelis, – jis irgi maisto sau ieško tenai... Valdžia čionai pasirodydavo bejėgė esanti, – negi išmuši visus dėžėje besikapstančius!
Siuntiniais, dovanomis pasikeisti buvo taip pat įvairių būdų.
Jau 1943 metais pradėjo veikti šioks toks lagerio kalinių orkestrėlis. Sekmadieniais popiet „duodavo koncertus“. Grodavo vyrų pusėje, bet prie vielų tvoros, kad ir moterų pusėje būtų girdėti. Vienoj ir kitoj vielų pusėj, per tris metrus nuo tvoros, – arčiau nebuvo leidžiama, – sustodavo vyrai ir moterys, – eilių eilės. Akimis vieni kitus rydavo, veidelius pražiūrėdavo. Susišnekėdavo vieni su kitais akimis, pirštais, rankomis ir dar kipšas žino kuo. Puikiai vieni kitus suprasdavo. Po to naktis iš sekmadienio į pirmadienį būdavo triukšminga ir įvykiais gausi. Tai vielų tvorą, būdavo, naktį išplėšia kas, tai po ja pasikasa... Tai moterų barakuose suras kelis vyriškius, tai vyrų barakuose moteris, tai kur nors negyvenamoje dirbtuvėje ar prausykloje – vyrus ir moteris drauge...
Paskui eina kvota, tardymai... Seka lazdos, keiksmai, moteriški klyksmai ir ašaros.
Vyrus paprastai po tokios naktinės ekspedicijos sodindavo keliom parom į bunkerį, retkarčiais gi – net į Hopehilio plytinės prarają molio minti pasiųsdavo. Moterim gi tučtuojau plikai nukirpdavo plaukus, – vis tiek kokios rūšies jos būtų buvusios kalinės, politinės ar auklėjamosios, tai yra tokios, kurios po trumpo laiko turėjo būti iš lagerio paleistos.
Kartą Chemnicas tokiem įsimylėjėliam buvo paskyręs gana nuodėmingą bausmę. Pietų pertraukos metu, kai visi valgo ar ilsisi, jis įsakė įsimylėjėliam, parankėj susikibusiem, vienam prie kito saldžiai prisiglaudusiem, vaikščioti po lagerį.
Moterėlė, turėjusi apie penkias dešimtis metų, buvo laimingiausia pasaulyje, – taip ir kužda ji kažką jaunajam į ausį, taip ir veržiasi į jo akis, taip ir glūsta savo plačiąja krūtine prie jo. Čiulba ulba jinai, visiškai nekreipdama dėmesio, kad vyrų lageryje sėdi nuosavas vyrelis, čionai patekęs už tai, kad jis jos ir namie suvaldyti nemokėjo... Tačiau jos partneris nežinojo, kur akys dėti: jis buvo vos dvidešimt penkių metų berniokas. Moterys kalinės kikena, jam liežuvį kaišioja. Vyrai iš tolo jam kriokia tartum krokodilai kokie:
– Cho-cho-cho! – kriokia ir geros sveikatos jam linki...
Nuo tos dienos tas vargšas meilužėlis į moteris nė pažvelgti nebenorėjo.
Gaila, šios bausmės Chemnicas daugiau niekad nebepritaikė.
1943 metais vasarą buvo sudaryta speciali moterų-nukirptakasių darbo komanda. Jai vadovauti buvo duotas banditas-sadistas Lėgė, vokietis, turėjęs žalią trikampį su smailagaliu į viršų. Jis į katorgą buvo patekęs už kelių moterų suplėšymą. Jis buvo tiktai banditas, be jokio sąmojo.
Moterų-nukirptakasių komanda buvo įkinkyta į didelį, didelį vežimą, kurio tekiniai buvo daug aukštesni už moteris. Ant ašių aukštai, it katafalkas koks iškeltas, gulėjo milžiniškas bosas. Tai buvo didžiulis asenizacijos vežimas. Jis aptarnaudavo vyrų gyvenamus barakus. Moterys turėjo tą vežimą tempti į pūdymą.
Majeris su Chemnicu buvo baisiai patenkinti savo išradingumu. Džiaugėsi jie juo apie porą savaičių. Kartą vežimas kažkaip apvirto, įklimpęs į pūdymą. Virsdamas vienai moteriai kojas sulaužė, kitas – šiaip sužalojo. Tuomet moteris iš vežimo iškinkė.
Vis dėlto po tos vasaros lageris gavo prieauglio keliolika rėkiančių piliečių.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip „Dievų miške“ vaizduojama meilė lageryje? Kodėl pasakotojas pabrėžia, kad ja domisi tik sotieji, ir ką reiškia skyriaus pabaiga?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas apie meilę kalba lengvai ir su humoru: „Kas meilei yra spygliuota viela?“, o žmonės per koncertus susišneka akimis ir rankomis. Tačiau jis nieko neidealizuoja: meilė dažnai būna „sukčiausias biznis“, dovanų mainai, o alkaniems ir klipatoms ji nerūpi. Matyt, badas atima net jausmus, todėl meilė lageryje priklauso nuo padėties hierarchijoje. Paskutinis sakinys apie „keliolika rėkiančių piliečių“ rodo, kad gyvenimas vis tiek prasiveržia pro visus draudimus ir bausmes.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertėLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.