Kartą Chemnicas tokiem įsimylėjėliam buvo paskyręs gana nuodėmingą bausmę. Pietų pertraukos metu, kai visi valgo ar ilsisi, jis įsakė įsimylėjėliam, parankėj susikibusiem, vienam prie kito saldžiai prisiglaudusiem, vaikščioti po lagerį.

Moterėlė, turėjusi apie penkias dešimtis metų, buvo laimingiausia pasaulyje, – taip ir kužda ji kažką jaunajam į ausį, taip ir veržiasi į jo akis, taip ir glūsta savo plačiąja krūtine prie jo. Čiulba ulba jinai, visiškai nekreipdama dėmesio, kad vyrų lageryje sėdi nuosavas vyrelis, čionai patekęs už tai, kad jis jos ir namie suvaldyti nemokėjo... Tačiau jos partneris nežinojo, kur akys dėti: jis buvo vos dvidešimt penkių metų berniokas. Moterys kalinės kikena, jam liežuvį kaišioja. Vyrai iš tolo jam kriokia tartum krokodilai kokie:

– Cho-cho-cho! – kriokia ir geros sveikatos jam linki...

Nuo tos dienos tas vargšas meilužėlis į moteris nė pažvelgti nebenorėjo.

Gaila, šios bausmės Chemnicas daugiau niekad nebepritaikė.

1943 metais vasarą buvo sudaryta speciali moterų-nukirptakasių darbo komanda. Jai vadovauti buvo duotas banditas-sadistas Lėgė, vokietis, turėjęs žalią trikampį su smailagaliu į viršų. Jis į katorgą buvo patekęs už kelių moterų suplėšymą. Jis buvo tiktai banditas, be jokio sąmojo.

Moterų-nukirptakasių komanda buvo įkinkyta į didelį, didelį vežimą, kurio tekiniai buvo daug aukštesni už moteris. Ant ašių aukštai, it katafalkas koks iškeltas, gulėjo milžiniškas bosas. Tai buvo didžiulis asenizacijos vežimas. Jis aptarnaudavo vyrų gyvenamus barakus. Moterys turėjo tą vežimą tempti į pūdymą.

Majeris su Chemnicu buvo baisiai patenkinti savo išradingumu. Džiaugėsi jie juo apie porą savaičių. Kartą vežimas kažkaip apvirto, įklimpęs į pūdymą. Virsdamas vienai moteriai kojas sulaužė, kitas – šiaip sužalojo. Tuomet moteris iš vežimo iškinkė.

Vis dėlto po tos vasaros lageris gavo prieauglio keliolika rėkiančių piliečių.

XXXIX. Lageriška mityba

Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1.800–2.000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje, prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2.500 kalorijų – tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.

1940–42 metais kalinys vargiai gaudavo ir 1.000 kalorijų. 1943–44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas.

Maistas į Štuthofą buvo gabenamas iš Gdansko, iš Tigenhofo ir kitų miestų bei ūkių. Jau išduodant iš sandėlio, maisto dalis buvo nuvagiama sandėlininkų naudai. Kita dalis dingdavo pakelėj, – nuvogdavo šoferiai, esesininkai palydovai ir kaliniai, dirbę prie transporto. Dalis – dingdavo į sunkvežimius bekraunant, dalis – iš sunkvežimių perkraunant į lagerio sandėlius: čia nuvogdavo krovėjai ir pašal pasitaikę katorgininkėliai. Lagerio valdžia – esesininkai norėjo turėti papildomą valgį, – dešrą, margariną, cukrų, miltus, kruopas, – kniaukdavo iš kalinių lagerio sandėlių. Esesininkai turėdavo vežti maistą savo gausiom šeimom ir dar gausesnėm meilužėm – maistas eidavo iš kalinių sandėlių.

Papildomą maistą norėjo turėti ir blokavieji, ir šreiberiai, ir kapai, ir puskapiai, visi virtuvės darbininkai su savo meilužėmis ir draugais, ir daugybė visokios kitokios lagerio aristokratijos, – jiem visiem papildoma porcija nelegaliai ėjo vis iš tų pačių šaltinių.