Beeinant iki kitų durų, Vacelio pagalbininkai, piemenys tokie, bliūdelį jau tau ištraukia iš rankų, – bliūdelis reikia atiduoti kitam katorgininkui, – bliūdelių tėra labai mažai. Lygiai tokia pat tvarka praeina ir vakarienė, kada gaudavai duonos apie 100 gramų ir trupučiuką margarino. Duona būdavo su žymia medienos priemaiša, kartais nelabai dar karti, kartais gi – ir visiškai karstelėjusi. Pavalgai tokios duonos ir iš karto pasidarai muzikantas: viduriuose šeine-katarinka grajina raliuoja...

Pietus vasaros metu valgydavo kieme patvory, taip pat labai skubiai, bet šis tas dar ir praryti buvo galima.

Margariną ne visi galėdavo valgyti. Kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo. Kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas, – niekam nelįsdavo į burną.

Valgymo tvarka pagerėjo tiktai 1944 metais, kada jau buvo galima tam reikalui gauti sėdima vieta – ir net kambaryje.

Pietum duonos nebeduodavo. Duodavo tiktai tris ketvirtadalius litro sriubos. Kopūstų, burokų, batvinių, morkų, špinato, dilgynių, griežčių kaip kada. 1944 metų antrojoj pusėj jau duodavo du kartu per savaitę žirnienės sriubos, arba košės, arba makaronų.

Visa nelaimė, kad toji sriuba būdavo baisiai nešvariai gaminama, – Lietuvoje geras ūkininkas jau kiaulėm švariau virdavo jovalą negu mum čia sriubas. Kartais produktai, pavyzdžiui, raudonieji burokėliai, būdavo visiškai neblogi, bet kas iš to: sriuba vis tiek neįkandama, – burokėliai nepiaustyti, neplauti, su žemėm išvirti. Morkos buvo taip pat nevalomos, – šiek tiek tiktai vandeniu perpiltos. Morkų sriuba buvo visuomet viena pačių biauriausių. Kopūstai tiktai kartą kitą pasitaikydavo pakenčiamesni, o šiaip vis – papuvę, pašutę, supelėję. Kaliniam atiduodavo žaliuosius kopūstlapius ir kotus, baltieji lapai eidavo esesininkam. Apskritai, visi geresnieji produktai eidavo į SS virtuvę, į kalinių – pašvinkęs šlamštas. Pati didžiausia bėda būdavo su griežčiais. Žalias griežtis dar galima gi valgyti, bet žalių neduodavo. Vis virdavo juos. Mūsų sriuboje išvirtas griežtis visuomet senu ožiu dvokdavo. Juo labiau, kad tie griežčiai būdavo vis pašariniai, karvės skilviui pačios gamtos paskirti.

Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. Tų griežčių sriubų visų daugiausia ir būdavo. Reikia valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybė palaikyti. Daugiau gi nėra ko!

Visas džiaugsmas būdavo – pasitaikiusios sriuboje bulvės. Bet jų taip maža teduodavo, – jas iš anksto lagerio aristokratija nuorganizuodavo. Ir tos vargšės bulvelės – tiktai iš rudens būdavo geros. Žiemą jos jau visuomet būdavo pašalusios, pašutusios. Į pavasarį jos pasidarydavo deglos – juodmargės, lyg olandiškos karvių veislės.

Nuo visos tokios mitybos velniai dūšią ėste ėsdavo.

Žinoma, mityba kartais būdavo galima šiek tiek paįvairinti, bet tam reikėjo turėti drąsos, apsukrumo, na, žinoma, ir asmenės laimės.

Lageris turėjo didelę triušių auginimo įstaigą. Angoribki triušiai buvo, – vilnom juos veisė. Kas dirbo prie triušių – galėjo jau šiaip taip verstis, palaikydamas su triušiais draugiškus santykius. Bičiuliškai nusiteikusiam triušiui visuomet galima įkalbėti, kad jis nusprogtų. O nusprogusiam triušiui absoliučiai vis tiek kur jis eis: į patvorį, ar į tavo pilvą.

Šioks toks pajamų šaltinis buvo ir laukiniai balandžiai: 1943 metais jų gana daug atskrisdavo į lagerį, bet į rudenį nė vieno jų nebeliko, – visus surijo. Nebloga mėselė būdavo ir katinėlio rainojo, maždaug kaip triušio, tik reikia ilgai stipriame acto skiediny pamirkyti. Tik kad tų katinėlių taip maža į lagerį teužklysdavo!

Žinoma, ir joks šunelis negalėdavo lageryje pasirodyti, – tuoj, būdavo, vargšeliui numauna kelneles. Nuolatiniai skandalai būdavo su Zelionkės šunimis, Chemnico jam dovanotaisiais vilkais. Saugoja jisai juos, sergsti, bet vis tiek ilgiau mėnesio nė vienas jų nėra gyvenęs lageryje. Visus juos kaliniai surydavo, – ir dar taip surydavo, kad nė Zelionkė ėdraus kaltininko nesurasdavo... Bet šitokia laimė mažai kam tebuvo prieinama.

Vacius, būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.

Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuos į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!