Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad pakeliant nukritusį duonos gabalėlį jis būtinai reikia pabučiuoti.

Velnias vis dėlto su ta duona!

Biauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit, atsisveikina, bestija!

Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi, kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!

Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papiaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais lokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?

Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba... arba... Kas arba? Arba eisiu vogti!

Pagaus manote? Užmuš?

Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!

Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu...

Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!

Kažin kur ji būtų dingusi?

Viešpatie, viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!