Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.

Pliacas – šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis su žlibumo akiniais ant nosies žemyngalio ir numukusiu pakaušiu. Vidutinio ūgio, trupučiuką į kuprelę palinkęs, su veidu, į suglamdytą zuperinį maišą panašiu.

Pedantiškiausias padaras visuose prieškariniuose Rytprūsiuose.

Pašaukia kurią valandą ir kurią minutę pas jį ateiti – punktualiausiai turi būti. Ateisi minutę anksčiau, parodo laikrodį ir sako: Lauk! – per anksti.

Ateisi minutę vėliau, parodo laikrodį ir sako: – Lauk! – per vėlai.

Nieku būdu nebūdavo galima pas jį laiku patekti, – velniai jį žino, kaip jo laikrodis eidavo. Taip jis varinėdavo ne tiktai kalinius, bet ir esesininkus.

Jis buvo ir vyriausias lagerio cenzorius. Pagal savo praeitį jis geriausiai ir tiko tokiam darbui: prieš karą jisai Gdansko mieste iš tramvajaus bėgių geležine lazdele arklių mėšlą krapštė.

Nustatydavo jisai, kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam.

Aš su juo amžinai bylinėjaus, – nuolat jis mane Majeriui skųsdavo. Vis jam būdavo neaišku, ką aš manau, savo laiškus rašydamas. Jis vis manydavo, kad aš viena rašau, o visai ką kita galvoju.