Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:

– Laiške negalima velnio vardas minėti.

Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, – laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo minėti, pasirodo, negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.

– Tai, – sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.

– Lauk! – šaukia jis man, ir aš einu lauk.

Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti...“

– Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?

Vėl jis man sako: – Lauk! – Ir aš einu lauk.

Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.

– Tu, niekše, čia vėl pribiaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!

Pingvinas Majeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.

– Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas...

– O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..

– Lauk! – šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“

Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.

Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą – kad per trumpas, – buvo parašytas tiktai vienas sakinys, – esą tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą – kad per linksmas... Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo – jam aiškiai vemti norėjos.

Mūsų blokas galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę, visi kiti – kas dvi savaiti. Tiktai 1944 metais savaitiniai laiškai buvo įvesti ir kai kuriom kitom katorgininkų rūšim. Bet jiem iš to naudos nedaug tebūdavo. Pusė tų laiškų eidavo į krepšį.

Laiškas – buvo vienintelė susisiekimo priemonė su gyvuoju pasauliu, – jokie lankymai, jokie pasimatymai nebuvo leidžiami, – kad niekas nematytų pašalinis, kaip lageryje gyvenas. Laiškai buvo katorgininkui be galo brangus daiktas. Ir tokią daugybę jų Pingvinas žudydavo! Kas jam kitų rūpesčiai ir skausmai?

Jis gi – mėšlui iš tramvajaus bėgių krapštyti buvo specialistas!

Pagaliau laiškai jam buvo visiškai neįdomus verslas, – jis turėjo daug įdomesnio darbo. Tai – siuntinių tvarkymo menas.

1943 metų pradžioje kiekvienas kalinys jau galėjo gauti siuntinį – du kilogramus į mėnesį, paskui jau – 2 kg į savaitę, o 1944 metais siuntinių ir kilogramų skaičius buvo jau neaprėžtas. Vasarą lageriui kasdien ateidavo keli šimtai, tūkstantis, kartais net daugiau dviejų tūkstančių siuntinių. Tuos siuntinius kasdien iš Štuthofo miestelio į lagerį tempdavo kaliniai, įsikinkę į didžiulius vežimus. Civiliai miestelio gyventojai stoviniuodavo eilėmis ir linguodavo galva: taip sunkiai vargšai kaliniai vežimą tempia!

Valdžia nebeapsikęsdama 1944 metais į tuos vežimus ėmė kinkyti arklius. Iš viso tą vasarą dėl nežinomų priežasčių, – ar tik ne dėl rasinių nusikaltimų? – į koncentracijos lagerį buvo patekę arkliai. Buvo jie, vargšai, pristatyti prie pačių sunkiųjų darbų. Jie turėjo net rąstus tampyti, tokius pat, kokius ir aš pereitą vasarą tampiau. Tiktai arkliai pasirodė esą sunkiau sukalbami negu žmonės. Rąstus šiaip taip dar jie tempė, bet vežimus su siuntiniais vežioti jie griežtai atsisakė: stojo piestu, lipo į vežimus, maigė siuntinius. Atrodo, šitoks arklių elgesys buvo piktos priešo propagandos vaisius, – šitaip elgtis suagitavo juos kaliniai, patys vežimus prieš tai tempę.

Štuthofo miestelio piliečiai visiškai be reikalo lingavo galva, žiūrėdami į vyrus, tempiančius vežimą. Kaliniai šitą darbą labai mėgo. Šitas darbas jiem buvo labai pelningas, – ne be reikalo į tą darbą vis spraudėsi vokiečių jūrininkai.

Vežant siuntinius, visuomet buvo galima pakeliui šis tas ir nukniaukti. Transporto komanda gyveno puikiai. Net klipatos – ir tie čionai veikiai atsiganydavo.

Sabotažininkai arkliai veikiai buvo pasiųsti velniop, į jų vietą buvo sugrąžinti žmonės, ko jie po teisybei labai ir norėjo.

Siuntiniai pakeliui buvo vėtomi ir mėtomi. Daugelis iš jų praplyšdavo, turinys išbyrėdavo, – negi mėtysi siuntinio turinį į patvorį, jeigu jam visuomet yra paruošta geresnė vieta – vežėjų užantis. Jeigu siuntinys pats nesusipranta praplyšti, kodėl gi jam nebūtų galima šiek tiek padėti?

Kitam vėl siuntiniui adresas nusitrindavo, – būdavo, nežinia, kam jis reikėtų atiduoti.