Šitokie siuntiniai driskiai, patys geriausieji iš jų tarpo, ėjo Pliaco ir jo pagalbininkų, cenzorių-esesininkų, naudai. Adresą nukrapštyti ir nuo sveikų siuntinių ne taip jau sunku. Patrynei kiek šlapiu skuduru – ir joks velnias nebeįskaitys, kokia kalinio pavardė ir koks jo numeris. Metęs akį į siuntinio išvaizdą, pažiūrėjęs siuntėjo adreso, patyręs cenzorius visuomet galėdavo tiksliai nuspręsti, verta ar neverta nuo siuntinio krapštyti adresas: buvo žinomas siuntinio turinys.

Kiti siuntiniai būdavo labai turtingi: lašinių, kumpių, sviesto, taukų, pyragų, tortų, cukraus, tabokos, cigarečių, šokolado, degtinės, drabužių – ko tiktai juose nebūdavo!

Pliacas buvo labai turtingas žmogus. Jis gausiai aprūpindavo produktais savo šeimą ir gimines Gdanske. Jis turėjo pagrindo būti savimi patenkintas ir keikti tokius neaiškius gaivalus, kokis aš tuomet buvau...

Kas tokių neišaiškintų driskių siuntinių atlikdavo nuo Pliaco ir jo pagalbininkų, eidavo kalinių „pašto darbo komandos“ naudai. Tokių siuntinių ir jiem visuomet būdavo sočiai. Šie vyrai taip pat gyveno puikiai. Ir ėsdavo kaip buliai, ir biznį iš ko varyti turėdavo. Į paprastą samagoną ar į likerį, pagamintą iš politūros, jie ir pažvelgti nenorėdavo. Jie turėjo iš ko ir mergužėlėm visokių gėrybių fundyti. Jie turėjo puikius skalbinius, šilkines kojines ir visa kita, ko tik širdelė trokšta...

O! Tai buvo puiki „darbo komanda“! Daugelis tenai dirbusių vyrukų laisvėje niekuomet tokio pelningo darbo negaus. Tenai dirbo ir jo šventenybės pono Jehovos būsimas ministeris pirmininkas...

Žymus siuntinių skaičius ateidavo ir jau mirusių arba kitur iškeltų kalinių vardu. Kitas kalinys jau mirė prieš kokią pusę metų, bet jo vardu siuntiniai eina ir eina. Politinis skyrius paprastai pranešdavo giminėm, kad toks ir toks pilietis lageryje pasibaigė. Tik gana dažnai numirėlio pavardė ir gyvenama vietovė būdavo klaidingai parašyta, pranešimo adresatas negaudavo. O dėl rusų ir kai kurių kategorijų lenkų mirties lageris iš viso nieko niekam nerašydavo. Katorgininkui pasimirus, siuntiniai kuo ramiausiai ir toliau eidavo jo vardu.

Šitokie siuntiniai siuntėjui niekuomet nebuvo grąžinami, – esą produktai pašte galėtų be reikalo sugesti. Šitokie siuntiniai eidavo tiesioginėn Chemnico žinion. Chemnicas sau ir savo aptarnaujamom mergom pasiimdavo geresniąją dalį: lašinius, sviestą, cukrų, cigaretes, dešras... Bet visko vis dėlto negalėdavo paimti, – buvo ir jam jau per daug. Daug kas dar tekdavo Lėmanui ir Zelionkei. Kas ir nuo jų atlikdavo, Chemnicas pavesdavo raštinės kapui išdalyti kaliniam savo nuožiūra, žinoma, gana dažnai nurodydamas, kas kam už kokius nuopelnus reikia duoti. Iš šitokių šaltinių šelpdama kalinius, raštinė taip pat galėjo varyti savo politika. Čia ir moteriškasai blokas nebuvo pamirštamas...

Siuntinius, patekusius į kalinių gyvenamus blokus, tikrindavo blokfiureris ir blokavas. 1943 metais per tą tikrinimą tikrintojai pasiimdavo iš siuntinio patys, kas jiem patikdavo, – bent pusė siuntinio eidavo jų naudai. O nuo 1944 metų viduvasario tikrintojai imdavo daugiausia tai, ką kalinys jiem patsai duodavo. Žinoma, kalinys blokfiureriui ir blokavui duoti nesigailėdavo: duoti būdavo daug naudingiau negu neduoti.

Iš tokių siuntinių gaudavo savo dalį už įvairius patarnavimus ir visokie amatininkai: kurpiai, siuvėjai, staliai, stikliai, šaltkalviai, barzdaskučiai, medžio drožinėtojai, dailininkai. Patarnavimų nuolat būdavo visi reikalingi – ir kaliniai aristokratai, ir valdžios žmonės su Majeriu ir Chemnicu priešakyje. Turėdamas siuntinio gabalą, lageryje jau daug ką galėjai įsigyti. Įvairūs amatininkai meisteriai, ypač apsukresni vyrai, galėjo visiškai neblogai įsitaisyti, – nedvėsti badu.

Visai kas kita – knyginės profesijos žmogus arba žemės ūkio darbininkas – jų patarnavimai lageryje niekam nebuvo reikalingi. Jie galėjo, kad nori – giedoti, kad nori – sprogti. Iš jų tat ir susidarydavo tie klipatų klipatėlių debesėliai.

Jie čionai niekam nebuvo reikalingi. Jie tiktai be jokios naudos valdišką duonelę valgė.