Esą velykų proga norima padaryti ukrainiečiam sargybiniam dovana – įsteigti jiem viešieji namai. Jie, ukrainiečiai, esą irgi žmonės, – reikia gi ir jie visapusiškai aprūpinti... Komendantas jam, Klavanui, pavedęs išversti taisykles, kaip ukrainiečiai turės tuose namuose elgtis, kokios tvarkos laikytis.

– Matai, versti tai galiu, – raudonuoja Klavanas, – bet aš tokiuose nesu buvęs... Nežinau, kaip kas vadinas...

– Po velnių, – sakau, – pone rotenfiureri, iš kur ištraukei, kad aš tenai esu buvęs?!

– Aš maniau, – sako jis man, – profesorius esi, viską turi žinoti...

Ne! Tokių dalykų aš dar niekur nebuvau dėstęs!

Po teisybei, tieji namai buvo steigiami kiek kitokiais sumetimais negu Klavanas kalbėjo.

Liuoslaikiu ukrainiečiai valkiojosi po Štuthofo miestelį, po apylinkės kaimus, uliojo tenai su karo našlėm ir gyvanašlėm, vokiečių esesininkam sudarydami didelę konkurenciją ir aiškiai gadindami rasę. Jeigu tie ukrainiečiai būtų buvę be SS uniformos, juos už tokius darbus būtų tučtuojau uždarę į lagerį, kitus dėl visa ko ir pakorę būtų. Bet uniformuotus esesininkus, esančius vokiečių tarnyboje, į lagerį kišti už rasės gadinimą kažkaip nepatogu. Todėl valdžia ir sugalvojo išeitį: aprūpinti juos lagerio priemonėmis.

Paskubomis tam reikalui eglynėlyje buvo pastatydinti dailūs namukai, gražiai nudažyti. Buvo įvesti tenai visi patogumai. Iš lauko pusės – spygliuota viela aptverti, kad kaliniai nesumanytų neprašyti tenai braškintis. Keliem šimtam ukrainiečių aptarnauti buvo parinktos dvi, pačios dailiausios, Niuncė ir Liolė, visokiam skoniui kad būtų.